Rugpjūčio pabaiga yra nuostabus metas. Vasaros malonumai dar prieinami, tačiau į juos po truputį įsimaišo lengva rudeniška ramybė. Išvykas prie ežero keičia seni geri buitiniai pasisėdėjimai. Pastaruosius dvejus metus man visas linksmybes nusverdavo neofolkloro festivalis “Mėnuo Juodaragis”. Su nekantrumu jo laukiau ir šiemet.
Nežinantiems paaiškinsiu, kad paskutinį rugpjūčio savaitgalį Sudeikiuose (Utenos r.) vykdavęs festivalis aprėpdavo labai platų diapazoną. Tradicinis folkloras jame derinamas su elektronine muzika, gotika, metalu ir įvairiais avangardiniais eksperimentais. Muziką papildo parodos, filmai ir paskaitos. O svarbiausia - visiškai nevaržoma ir tuo pačiu metu geranoriška atmosfera, suvienijanti įvairaus skonio ir amžiaus žiūrovus.
Dėl įvairumo ir šiemet buvo galima neabejoti, o štai laisvai atmosferai, kai kurių mano draugų nuomone, iškilo didelė grėsmė. Tokius nuogąstavimus pagimdė informacija, kad “Mėnuo Juodaragis” perkeliamas prie Kernavės ir bus aptvertas tvora. Taigi kiekvienas svečias turi pirkti 30 Lt kainuojantį bilietą, o tai Sudeikiuose buvo anaiptol neprivaloma, nes pagrindinė scena ten atvira visiems. Kadangi pats bilietą pirkdavau kiekvienais metais, perspektyva neišgąsdino. Galų gale organizatoriai turi teisę pareikalauti pinigų už savo triūsą.
Kur kas labiau nuliūdino internetiniame festivalio puslapyje mirgėję įvairūs draudimai ir įspėjimai. Pabrėžta, kad jo teritorijoje budės policija ir apsauga, pasiliekanti teisę išprašyti taisykles pažeidžiančius svečius. Jokių konfliktų “Juodaragyje” anksčiau neteko matyti, todėl manau, kad gausios represinės pajėgos turėjo saugoti mėgėjus išgerti nelegaliai. O tatai buvo griežčiausiai uždrausta. Vietoj savos produkcijos siūlytas klubo “Intro” maistas ir gėrimai. Nenustebčiau, jei kitais metais savas maistas irgi būtų išbrauktas iš leistinų daiktų sąrašo. Blogiausia, kad kempingas ir mašinų stovėjimo aikštelė skirtingose vietose. Savanaudiškai pamąsčiau, kad tai trukdys ramiai užsiimti alkoholio kontrabanda.
Ech, šiaip ar taip, “Juodaragis” yra “Juodaragis” ir niekas jo nepakeis. Taip bemintydamas, puoliau lipdyti bendraminčių kompaniją, su kuria ketinau festivalyje atšvęsti tokio svarbaus asmens kaip Aš gimtadienį. Dabar turbūt suprantate, kodėl taip būgštavau dėl alkoholio draudimo. Lipdyti sekėsi sunkiai. Vieni koneveikė organizatorius už renginio komercializavimą, kiti badė pirštu į apsiniaukusį dangų. Penkių žmonių kompanija šiaip ne taip buvo surinkta ir procesija pajudėjo.
Tarsi to laukęs, visą penktadienį (08.22) santūriai tylėjęs dangus prakiuro. Lijo vis smarkiau, tačiau mes atkakliai stūmėmės priekin. Nusipirkome apstą degtinės tikėdamiesi, kad patikrinimas bus formalus. Ir neverta mūsų dėl to kaltinti. Kiaurai permerkti mano palapinę gali ir rasa, ką jau kalbėti apie lietų. Kažkaip reikia palaikyti gyvybines funkcijas.
Kernavėje buvome bepasiklystą, tačiau kelyje pasitaikiusi šauni močiutė nukreipė Valiukiškių vietovės link, pasakiusi: “Tai ar negirdit muzikos, vaikai”. Tai ir buvo paskutinis optimizmo šmėkštelėjimas. Rėpliodami duobėtu miško keliuku nutarėme atlikti gamtinius reikalus, o kartu ir žvalgybą. Aš truputį pasivaikščiojau po mišką. Gražus miškas. Šlapias toks visas. Tuo metu mano bendrai iškamantinėjo kelias viduje jau buvusias nepilnametes. Sužinojome, kad daiktai tikrinami labai kruopščiai, o alus viduje kainuoja 4,5 Lt (vietoj žadėtų 3-3,5 Lt). Neatmetu galimybės, kad merginos mus apgavo, tačiau nuotaika bet kuriuo atveju krito. Nusigauti iki aptvėrimo prireikė paskutinių valios pastangų.
Ten laukė užkardas ir eilutė. Mašinos priekyje, mašinos už nugaros ir mes viduryje. Judėjo eilutė kur kas lėčiau negu prie valstybinės Lietuvos ir Lenkijos sienos. Aplinkiniuose krūmuose įvairaus amžiaus jaunuoliai skubiai maukė alaus atsargas. Pabandėme išsklaidyti įtampą keikdamiesi. Nepavyko. Ir tada vienintelė kompanijoje buvusi mergina nedrąsiai pasiūlė grįžti į Vilnių. Mes nedrąsiai sutikome.
Nuotaika pagerėjo iš karto. Sustoję Kernavėje, pakėlėme tostą už savo ryžtą ir įspėjome porą kitų ekipažų apie gresiančias sankcijas. Vyliausi, kad šiems jauniems žmonėms alkoholis nerūpi. Kurgi ne! Vieni puolė jį pilstyti į limonado butelius, kiti - slėpti po visą mašiną. Ne tik mes pasirodėme besą sugedę. Tuo istoriją galima ir baigti. Visas festivaliui numatytas atsargas sunaikinome tą patį vakarą namie, dar šiek tiek papildę savo kolektyvą. Lygiai taip pat, kaip anksčiau džiaugdavausi, važiuodamas į Sudeikius, taip džiaugiausi ir grįždamas iš Kernavės.
Po to susimąsčiau. Argi blogai, jei labai laisvų papročių pogrindinį festivalį pakeičia daug solidesnis, tvarkingesnis, reprezentatyvesnis (ir gerokai brangesnis) renginys? Viena vertus - nieko čia bloga. Antra vertus, poreikis būti tvarkingiems bei rimtiems ir taip mums brukamas kiekviename žingsnyje. O štai retų laukinės, tačiau kartu geranoriškos laisvės salelių vis labiau trūksta ir bijau, kad festivaliui išsikrausčius iš Sudeikių dar viena tokia salelė išnyko. Beje, paskui girdėjau, kad šiemet renginyje vaikščiojo būreliai skustagalvių, ieškančių priekabių, o apsauga landžiojo į palapines, gaudydama geriančius. “Tvarka bus”, - kaip pasakytų vienas vadovas. Tik ne festivalio, o visos Lietuvos.
Visa tai skaitote žmogaus, kuris taip ir nepabuvojo šiemet “Juodaragyje”, straipsnyje. Galbūt ten apsilankę asmenys pateiktų daug gerų atsiliepimų. O aš pabaigsiu moralu. Jei vykdami į pramoginę kelionę dėl ko nors labai abejojate, geriau nevykite visai.
