Šeichai, beduinai, smėlynai, spalvingi ir triukšmingi rytietiški turgūs - šis didžiausio planetoje Arabijos pusiasalio pasaulis dar visai neseniai buvo neprieinamas kitatikiams. Beje, dar ir šiandien sekso ištroškusiems turistams nerekomenduojama kišti čia nosį...
Jei pro vartų rakto skylutę pavyktų pažvelgti į prabangios vilos kur nors Rijade (Saudo Arabijos sostinė) kiemą, šalia naujausios architektūros namo tikrai išvystume veltinio palapinę, o joje - beduinų burnusais apsirengusius vilos šeimininkus. Už tvoros - XXI amžius, bet ar kas nors čia, atleiskit, pasikeitė? Argi ne ta pati saulė, kaip ir prieš tūkstančių tūkstančius metų, viską aplink degina, o kur tik eisi, kur važiuosi, visur tave pasitinka dykumos? Nesvarbu, Arabijos pusiasalyje šiandien atsirado aibės automobilių ir galybės dangoraižių. Iš trijų pusių jūrų skalaujamoje žemėje per metų metus gimė savita kultūra, kuriai pažangos atributai atlieka dekoracijų vaidmenį: Arabija - bene paskutinis planetos lopinėlis, kur iš visų jėgų priešinamasi visuotinei globalizacijai.
Kaip prieš trylika amžių, kai vietines arabų gentis pradėjo valdyti kalifai, čiabuviai valdovai dar beūsius princus išsiunčia kur nors į klajoklių gentį, kad jie subręstų, suvyriškėtų. Čia būsimieji valdovai mokosi gerbti protėvių tradicijas ir perima beduinų gyvenimo įgūdžius. Per patį vasaros karštį karalius su didžiule palyda palieka savo kondicionierių vėsinamus rūmus ir išvyksta gyventi į beribes smėlynų erdves. Tiesa, palapinėse gaudžia elektros generatoriai, virš palapinių stypso palydovinių sistemų lėkštės, netoliese rymo koks nors modernus lėktuvėlis, pritaikytas nutūpti ant gruntinių paviršių. Nenumatytiems atvejams, taip sakant...
Stovėjimo aikštelėse vidury smėlynų pūpso vietinių genčių vadų visureigiai. Na, o patys vadai drauge su karaliumi tuo metu geria kavą ir kalbasi. Šneka apie viską ir drauge apie nieką. Ką jau ką, bet šitą meną Arabijos žmonės gerai įvaldę.
Tik tie piliečiai, kurie per savo gyvenimą nė karto nematė dykumos, gali sakyti, kad tai yra kažkas labai nuobodu, neišraiškinga. Iš tiesų arabams dykuma yra tas pats, kas lietuviams - giria. Smėlynai būna įvairūs. Keliaudamas gali atsidurti vadinamuosiuose lygumos smėlynuose, kurių augmenija reta ir dygi. Yra ir smėlynų, nusėtų didžiuliais barchanais, - sako, kad per smėlio audras ten skęsdavo žmonės ir kupranugariai.
Gali aptikti ir juodųjų, ir iki pat horizonto nutviekstų aguonų žiedų raudoniu smėlynų.
Yra smėlynuose ir nesvetingų vietų, kurių vien pavadinimai viską pasako. Tarkim, viena iš tokių vietelių pavadinta Chandramata (lietuviškai - “mirtis atėjo”). Šių smėlynų plotas didesnis už Lietuvą...
Tačiau pačias gražiausias vietas rasi ten, kur smėlynai susiduria su kalnais: atmintyje atgimsta džinai ir didžiulis paukštis Ruchas. Nuošaliuose tarpekliuose apstu nendrėmis apaugusių ežerėlių, nuokalnėse staiga atsiveria kanjonai, o vandens išgraužti grioviai nuveda į paslaptingas olas, kuriose, atrodo, slepiasi Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų.
Tokia negailestinga ir viską deginanti saulė vakarop staiga motiniškai sušvelnėja ir ant kiekvieno kalno skardžio ar iškyšulio šešėlių piešia savo vaikams fantastiškus paveikslus. Pašalaičiui gali pasirodyti, kad tuose nuolat besikeičiančiuose vaizduose atgyja žemės siela.
Tokiomis akimirkomis imi ir supranti, kodėl Artimuosiuose Rytuose užgimė trys didžiosios pasaulio religijos, kodėl čia prikurta daugybė mitų ir pasakų.
Arabijos pusiasalio senosios civilizacijos gimė ten, kur kirtosi gamtinės zonos. Tarkim, viena iš sankirtų - tarp jūros ir sausumos. Toks buvo Dilmunas - legendinė valstybė, užėmusi dalį Persijos įlankos pakrantės ir šiandieninio Bahreino teritoriją. 24 amžius pasaulis Dilmuną buvo užmiršęs ir prisiminė tik tada, kai buvo perskaitytos vadinamosios Asirijos lentelės. Į Dilmuną jūros dugne ieškoti legendinės “gyvybės gėlelės” išsirengė Mesopotamijos epo herojus Gilgamešas, kurio tėvynainiams gėlelė turėjo duoti amžiną jaunystę...
Prabėgo amžiai, o Kleopatra kaip jaunystės eliksyrą vis naudojo Raudonojoje jūroje augančius ir vyne ištirpintus perlus...
Ten, kur šiandien yra Jungtiniai Arabų Emyratai ir Omanas, kadaise buvo turtinga Magono žemė. Prieš 4300 metų Šiaurės Mesopotamijos teritorijoje kurdamas savo valstybę, karalius Akada Sargonas Senasis vežė iš Magono varį ir gamino iš jo antgalius savo ietims, kardus. Į rytus iš turtingosios žemės buvo gabenami vaisiai, cukrašvendrės.
Ypač pasisekė toms Arabijos pusiasalio vietoms, kuriose gamta įrengė vandens saugyklas, tegu jos ir yra giliai po žeme. Visam pasauliui žinomi miestai Abu Dabis ir Al Ainas išaugo tarp oazių. Žmonės čia gyvena nuo senų senovės. Apie tai byloja ir kapinynų šventykla, pastatyta prieš 5000 metų. Tačiau šiandien žalių zonų gali rasti toli nuo gamtos sukurtų oazių. “Kaip Šveicarijoj, tiesa?” - išdidžiai klausinėja atvykusiųjų vietiniai gyventojai. “Kodėl kaip Šveicarijoje? - stebisi atvykėliai. - Ten aplinkui kalnai, o čia jų nėra!” Maloniai besišypsantis čiabuvis atrėžia: “Bet mes turim tokius pat miškus, kokie žaliuoja Šveicarijoje!”
Taip, yra dėl ko šypsotis. Sunkiu darbu buvo įrengta drėkinimo sistema, kuri šitaip pakeitė dykumų vaizdą...
1986 metais Saudo Arabijos karalius Fachdas titulą “Jo Didenybė” pakeitė į titulą “Dviejų šventovių saugotojas”. Dvi šventovės - tai miestai Meka ir Medina. Pirmajame gimė ir užaugo pranašas Muhamedas. Mekoje rasi Al Charamo mečetę, kurios teritorijoje stovi įžymioji Kaaba. Pasak legendos, tai buvo pirmoji šventovė, kurią įsteigė tautų tėvas Ibrahimas (krikščioniškai - Abraomas). Melsdamiesi Kaaboje, musulmonai vienas į kitą atsigręžia veidais.
Medinos mieste palaidotas Muhamedas. Kasmet daugiau kaip milijonas tikinčiųjų iš viso islamo pasaulio suplaukia čia pasimelsti. Todėl titulo pakeitimas labai išpopuliarino Fachdą: “Jo didenybių” pasaulyje yra tiek, kad nors vežimu vežk, o štai “Dviejų šventovių saugotojas” - tik vienas.
Iš artimų širdžiai vietų krikščionis Arabijos pusiasalyje suras Ievos kapą. Atvertęs Koraną, jis nustebs, kad daug mūsų religijos pradžios veikėjų sutampa su islamo: Nuchas - Nojus, Musa - Matas, Isa - Jėzus ir t.t. Iš esmės Biblija ir Koranas yra dvi to paties medžio šakos. Abi jos gimė Artimuosiuose Rytuose...
Tačiau pasikalbėkime apie tai, kas tikrai domina “Klaipėdos” skaitytojus. Pasakysiu atvirai: Arabijos pusiasalio valstybėse viešėjau tik savaitę, tačiau man to užteko, kad suprasčiau, kad šariato įstatymai, kuriais čia vadovaujamasi, yra neapsakomai griežti. Viena vertus, jie žmogų saugo ir globoja, kita vertus, pažeidžia jo teises.
Aš, kaip turistas, tai patyriau savo kailiu.Už viešbučio teritorijos svaigalų nenusipirksi ir neišgersi. Antraip - ilgiems metams gali atsidurti kalėjime. Viešose vietose fotografuoti moteris yra nepadoru. Jemene už tokį dalyką ne tik fotoaparatą atims, bet dar teks ir baudą susimokėti. Mūsų grupėje buvo ir amerikiečių moterų, kurias iš karto įspėjo: darykit, ką norit, tačiau viešose vietose nesirodykit pasipuošusios trumpomis suknelėmis ar šortais. Antraip jus palaikys prostitutėmis ir atitinkamai su jumis elgsis.
Ar galima surasti Arabijos pusiasalyje laisvos meilės? Galima. Viešbučiuose. Tik labai trumpai ir labai brangiai. Tačiau aptarnaus jus tos pačios merginos europietės, kurių gali susirasti ir Vilniuje (už keturis kartus mažesnę kainą).
O kaip dėl arabių merginų? Juk ir aš ilgą laiką buvau maitinamas istorijomis apie tai, kad jos, uždarytos haremuose, labai ištrokšta meilės ir (jei pasitaiko proga) slapta nusideda su kokiu atvykėliu iš Londono ar... iš Klaipėdos. Pasakysiu atvirai: nesąmonės! Pirmiausiai todėl, kad arabės itin griežtai auklėjamos. Antra, jos taip įgąsdintos, kad į svetimą vyrą net pažiūrėti bijo. Ir tai nenuostabu - už kontaktą su svetimu vyru jų laukia mirties bausmė.
Kas tiesa, tai ne melas: priešingai, nei maniau iš anksto, nuvykus į Arabijos pusiasalį, paaiškėjo, kad šiandien arabių moterų gali sutikti ir kavinėse, ir kai kuriose diskotekose. Tačiau jos kalbasi ir šoka tik vienos su kitomis.
Kas būtų, jei užsienietis prieitų ir užkalbintų arabę? Na, ji paprasčiausiai nekalbėtų. O Saudo Arabijos ar Jemeno mergina dar ir pabėgtų (jeigu, aišku, ją iš viso pavyktų sutikti viešoje vietoje).
Arabų miestas be turgaus - tai tas pats, kaip Aladinas be lempos.Tačiau Arabijos pusiasalio turguose deramasi visai kitaip nei, tarkim, Egipte ar Maroke. Pusiasalyje prekeiviai stengiasi labiau gerbti pirkėją. Kodėl? Turbūt todėl, kad Arabijos gyventojai kur kas išdidesni už savo Šiaurės Afrikos pusbrolius, jie niekados nesiderės dėl kelių grašių. Paprastai derybos vyksta maždaug šitaip:
- Sveikas, broli mano, seniai tavęs nemačiau.-Taip, broli, aš gyvenu toli nuo čia, rytiniame krante.- Rytiniame krante? Ten turiu draugų iš al Chatamio giminės.- Aš irgi pažįstu tą šeimą.- Tada mano prekystalis - tavo prekystalis, brangusis. Įsakinėk!- Ne, brangusis, šeimininkas esi tu. Man reikia medžiagos mano trečios žmonos kostiumėliui. Kiek maždaug visa tai kainuotų?- Tarp mūsų, broli, nėra nesutarimų. Mane domina ne pelnas, o tai, kas domina tave. Broliai nesiginčija dėl kainų. Tau ta medžiaga nieko nekainuos. Tai dovana.- Achmadas rekomendavo prieiti prie tavo prekystalio.- Ak, šit kaip? Pats kilmingiausias Achmadas?! Jis tavo draugas? Tada tą rėžį tau atiduosiu už du šimtus dirhamų.- Bijok Alacho, broli.- Daug turtingų ir kilnių žmonių perka mano prekes ir dar niekas nėra pasigailėjęs. Prisiekiu Alachu, tokia maža kaina medžiagą parduodu tiktai tau vienam.- Penkiasdešimt.- Imk ją už šimtą.- Septyniasdešimt penki dirhamai.- Sutarta. Atiduodu už tokią kainą tik iš pagarbos tau ir tavo šeimai, broli mano. O nuostolius tekompensuos visagalis Alachas!
Subtilus dalykas - Rytai!
Klaipėda - Dubajus - Suras - Adenas - Sana - Rijadas - Klaipėda
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
