- Aplink - vien lavonai! - springdamas ašaromis į ragelį šaukia Ivanas. - Komandai galas!
Orechovo Zujeve įsitikinę: kartu su devyniais žuvusiais jaunuoliais žlugo seniausias šalyje futbolo klubas.
Ketvirtadienį, gegužės 27-ąją, Gorkovskio greitkelyje avarijon pateko legendinė Rusijos Orechovo Zujevo futbolo komanda "Znamia truda". Išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą 20 tonų sveriantis treileris užvirto tiesiog ant sportininkus vežusio autobuso. Devyni žmonės žuvo, devyni - ligoninėje. Trys iš jų jau niekada nebegalės išbėgti į futbolo aikštę. Dar penki galės žaisti, bet tik prabėgus keliems mėnesiams. Tad ar išliks seniausias Rusijos futbolo klubas?
Atsitiktinumai, lėmę gyvenimą...
Kirilas Kulakas (20 m.). Sezono atidarymo metu, gegužės 20-ąją, jis susilaužė koją, tad į lemtingąją kelionę (į rungtynes Ščelkove) gegužės 27-ąją vykti negalėjo.
- Lygioje vietoje! - visaip save koneveikė nelaimingas vaikinas, kai jį neštuvais išnešė iš futbolo aikštės. - Pačioje sezono pradžioje!
O sezono pradžia buvo tokia sėkminga! Prieš Podolsko komandą išlošė 5:1! Juk tai tokia stipri komanda.
Tada Kirilą ramino ir guodė visi komandos draugai. Tik po savaitės paaiškėjo, kad likimas, tuomet pakišęs koją, išgelbėjo jam gyvybę.
Ivanas Nesterovas (27 m.). Likus porai minučių iki avarijos, jis pasikeitė vietomis su Roma Busurinu. Iš pradžių Roma sėdėjo autobuso gale, bet ten labai pūtė pro langą. "Gal pasikeiskim vietom, nes aš atrodo, jau peršalau", - paprašė R. Busurinas I. Nesterovo. Po poros minučių 20 tonų sveriantis "presas" Romą prispaudė.
Ivanas buvo pirmasis, išlindęs iš sumaitoto autobuso ir savo mobiliuoju paskambinęs treneriui Aleksejui Sokolovui. Beveik visas pokalbis buvo vien verksmingos frazės:
- Aš stoviu čia vienas, visas kruvinas. Nieko nesuprantu. Čia visi kruvini. Aplink - lavonai! Mūsų komandai galas!..
Pakartojęs tai keletą kartų, jis pravirko balsu, nusikeikė ir išjungė telefoną.
A. Sokolovą ištiko šokas. Maža to, jis staiga prisiminė, kad autobusu važiavo jo šešiolikmetis sūnus Lioša. Prisiskambinti Ivanui pavyko tik po dvidešimties minučių. Vaikinas aiškiai juto atsakomybę ir stengėsi kiek galėdamas susikaupti ir papasakoti kaip galima daugiau ir aiškiau.
- Lioša gyvas?! - išgąstingu balsu į ragelį šaukė A. Sokolovas.
- Lioša, ar tu gyvas? - kažkur į šoną perklausė Ivanas ir perdavė telefono ragelį.
- Gyvas. Sužalotas, bet gyvas.
- O kas iš mūsiškių žuvo?
- Tynenovas, Busurinas, Iljičius... Juos jau išvežė. Dėl likusiųjų neaišku. Čia tokia sumaištis. Busurino kūną jau aptūpė musės... Daug... Visa nugara kruvina ir aptūpta musių...
Vėl ašaros ir keiksmai. Ivanas taip pat nukentėjo - smegenų sutrenkimas, šukės nugaroje.
Pirmąjį vakarą prie ligoninės buvo suorganizuotas paminėjimas. Susirinko visi galėjusieji paeiti. Tas paminėjimas dabar prisimenamas maždaug taip: "Išgėrėm butelį per 10 minučių. Po penkiolikos minučių - vėl visi blaivutėliai. Atidarom kitą... Ir taip visą naktį".
Nuo to vakaro Ivanas geria kasdien. "Kol nepasigeriu, negaliu užmigti", - lyg pasiteisina. Ir ypač dažnai prisimena Romą Busuriną: "Tai aš turėjau būti jo vietoje". Ir vis springsta nuo ašarų.
Antonas Basovas (21 m.), jo jaunesnysis brolis (nenuilstantis sirgalius, 12 m.) ir Vasilijus Čerkasovas (21 m.). Antonas beveik į visas išvykas pasiimdavo ir savo jaunesnįjį brolį. Gegužės 27-ąją jie vėlavo į autobusą. Išeinant iš namų paskambino tėvas:
- Aš atsiprašiau iš darbo. Važiuosiu savo mašina. Gal ir jūs važiuokit drauge?
Šiaip komanda laikėsi tokios nuostatos: "Visi žaidėjai važiuoja autobusu". (Tą dieną išimtis buvo tik vartininkas Aleksejus Čaikinas, mat jis gyveno Ščelkove.) Antonas paskambino treneriui Chnykinui. Šis tokiu sprendimu buvo nepatenkintas, bet leido važiuoti savo mašina. Pakeliui Antonas pastebėjo taip pat į autobusą vėluojančius Vasią Čerkasovą ir Pavelą Suchovą.
- Vis vien Petrovičius barsis, tad nors komfortiškai nuvažiuosiu, - mostelėjo ranka Vasia ir klestelėjo ant sėdynės greta Antono.
- Ne, aš dar suskubsiu į autobusą, - kvietimo vykti automobiliu atsisakė Pavelas. - Ir pasakysiu, jog judu važiuojat kartu, kad treneris nesijaudintų.
Po pusvalandžio Pavelo jau nebebuvo. Vasia ir Antonas apie tragediją iš vartininko Aleksejaus sužinojo jau būdami Ščelkove.
- Man paskambino Nesterovas. Sakė, įvyko baisi tragedija, daug žuvo, - sakė vartininkas.
Visą kelią atgal Vasia verkė. O tuo metu artimieji ieškojo sūnaus ligoninėje tarp sužeistųjų. Nerado. Tada, paėmę Vasios nuotrauką ir dokumentus, nuvyko į morgą. Ir tik ten jiems kažkas pasakė iš sužeistųjų girdėję, jog Vasios autobuse nebuvo. Kiek vėliau, sulaukę sūnaus skambučio, tėvai nusprendė gegužės 27-ąją minėti kaip antrąją Vasios gimimo dieną.
Aleksejus Burunobas (20 m.). Aleksejus studijuoja institute. Sužaidęs sezono atidarymo rungtynėse, paprašė trenerio, kad šis atleistų jį nuo rungtynių gegužės 27-ąją, mat tądien institute turėjo laikyti egzaminą. Chnykinas sutiko. Mokslas - šventas reikalas. Apie tai, kas nutiko komandai, sužinojo vakare.
Anatolijus Rožkovas (Orechovo Zujevo vaikų rinktinės treneris). Jis labai norėjo vykti į rungtynes. Jau sėdėjo autobuse, kai paskambino kitas rinktinės treneris ir pasakė negalįs ateiti į darbą. Tad Anatolijus, baisiai širsdamas ant savo pavaduotojo, išlipo iš autobuso ir pats nuėjo treniruoti vaikų.
Anatolijus Kolesovas. Prieš dvi savaites iki tragedijos jis perėjo žaisti į "Elektrostal" klubą.
Citata
"Viską sprendžia trys seserys - trys likimo deivės. Vyriausioji, Kloto, verpia žmogaus gyvenimo siūlą, priraišiodama jame atsitiktinumų, netikėtumų, negandų ir likimo smūgių mazgelių. Vidurinioji, Lachesis, atmatuoja kiekvienam žmogui kokią nors dalį to gyvenimo siūlo. O jauniausioji, Atropos, negailestingai jį nukerpa ir, kai atkarpa baigiasi, žmogui ateina metas atsisveikinti su šiuo pasauliu".
(Senovės graikų mitas)
Atsitiktinumai, lėmę mirtį
Dmitrijus Smirnovas (32 m., klubo generalinis direktorius), Borisas Nikolajevičius Paškovas (65 m., nusipelnęs Rusijos treneris, komandos vadovas). Jie retai važiuodavo autobusu. Kam užimti vietą, jei turi savo mašiną? Juolab kad jie buvo viena šeima: Smirnovas - Paškovo žentas. Ir atsitik taip, kad gegužės 27-ąją abu nusprendė vykti autobusu. Taip Natalija Smirnova neteko vyro ir tėvo, o jos dvylikametė dukra Vika - tėvelio ir senelio.
Dmitrijų visi vadino klubo galva ir širdim. Optimistas.
- Galas mums, - atsidūsta treneris Sokolovas. - Tik Dmitrijus sugebėdavo rasti išeitį iš bet kokios padėties.
Vasilijus Iljičius Čavkinas (70 m., Tarybų Sąjungos sporto meistras, saugumo technikos inžinierius). Vasilijus Iljičius eidavo į visas rungtynes, vykstančias "namuose". Su komanda į keliones nevykdavo dėl prastos sveikatos. Po kelerių metų, praleistų namuose, gegužės 27-ąją jis išvyko į kelionę. Jį įkvėpė sėkminga sezono pradžia. Žuvo vietinė sporto legenda.
Roma Busurinas (20 m.). Kaip jau minėta, likus dviem minutėms iki tragedijos jis pasikeitė vietomis su I. Nesterovu. Likimas jį išdavė pirmąsyk. Perspektyviausias iš visų, R. Busurinas buvo visų numylėtinis. Paskui jį bėgiojo merginos, kaimynai gyrėsi, kad gyvena tame pačiame name, tėvai ir sesuo didžiavosi. Į R. Busurino laidotuves susirinko minios žmonių.
- Jis pastaruoju metu su mumis net linksmintis į vakarėlius neidavo, - pasakoja Antonas Basovas, vienas geriausių Romos draugų. - Sakė: "Dabar negeriu, labai rimtai sportuoju".
O merginų turėjo daug. Ir kituose miestuose, ir čia, Orechove. Viena jų prisimena:
- Jis mėgdavo sakyti: "Mano likimas klostysis taip, kaip aš norėsiu. Man sekasi!"
Igoris Trifonovas (31 m.). Stipri galvos smegenų trauma ir kaukolės lūžiai, šokas. Pirmąją dieną vis reikalavo surasti jo batelius, kad galėtų keltis ir eiti. Sako, net mergina jį ne iš karto pažino. Dabar Pavlovo-Posadsko klinikoje, būklė sunki.
Dmitrijus Svitavskis (21 m.). Sunki galvos smegenų trauma, septyni kraujo išsiliejimai į smegenis. Gydomas Maskvos Burdenkos vardo klinikoje. Pasak medikų, ištrauktas iš mirties nagų, bet neaišku, ar galutinai. Jis - iš Tombovo srities. Tėvams negali paskambinti. Tad kol kas Dmitrijaus niekas nelanko ir negloboja.
Aleksandras Tynjanovas (16 m.). Lūžęs stuburas. Mažiausiai du mėnesius nejudėdamas turės gulėti ligoninėje. O paskui... Duok Dieve, kad galėtų normaliai vaikščioti. Autokatastrofos metu žuvo jo tėvas - vartininkas Aleksandras Tynjanovas vyresnysis. Saša, deja, apie tai nežino - medikai neleidžia jam pranešti baisios žinios, baimindamiesi dėl ir taip pažeistos vaikinuko psichikos.
Laidotuvės
Lietingą gegužę Orechove saulė pasirodė tik du kartus - komandą ištikusios katastrofos dieną ir per laidotuves.
Stadione vienas šalia kito buvo sustatyti aštuoni karstai. Atsisveikinti susirinko tūkstančiai. "Į futbolo rungtynes tiek nesusirenka", - prisimena klubo darbuotojai. Kai kurie karstai nebuvo atidengti - taip mirtis sudarkė žuvusiųjų kūnus.
Paskui karstus išvežė į kapines. Stadione liko tik išgyvenę futbolininkai.
- Mes nežinojome, ką reiktų pasakyti žuvusiųjų šeimoms, todėl prie jų nepriėjome, - kalba Antonas Basovas.
Paskutiniosios, devintosios, laidotuvės įvyko trečiadienį, birželio 2-ąją. Ligoninėje mirė Vadimas Petrovičius Chnykinas (44 m., pagrindinis treneris). Jam pašalino trūkusią blužnį, dalį išdraskytų plaučių... Nemirė. Sako, laukė žmonos. Sekmadienį ją įleido aplankyti sakydami: "Pasikalbėkite. Aparatai rodo, jog jis viską girdi ir supranta". O vos žmona išėjo, V. Chnykiną ištiko koma ir neatgavęs sąmonės jis tą pačią dieną mirė.
Tragedijos vietoje - puokštės gėlių ir keletas vainikų. Ant kelio dar matyti juodi stabdymo pėdsakai. Pievelėje išmėtyti švirkštai, kuriais buvo leidžiami nuskausminamieji. Neseniai čia buvo atvažiavęs žuvusiojo Dmitrijaus Smirnovo tėvas. Padėjo gėlių ir ieškojo sūnui iš kišenės iškritusių raktų nuo buto ir garažo. Rado. Vienas raktas buvo susuktas lyg varžtas, kitas perlenktas pusiau.
Čia daug ko randama. Ant gėlių padėti kažkieno nuo kojų nulėkę futbolininko bateliai, raktai, garsajuosčių dėklų nuolaužos. Ir dar stovi stiklinaitė degtinės ir kaip ant kovotojų kapų padėta keletas cigarečių.
Kas toliau?
Orechoviečiai dažnai ir skausmingai lygina savo situaciją su "Pachtakoro" komandos tragedija 1978-aisiais. "Pachtakorą" tragedija ištiko skrendant lėktuvu. Bet tada visa Sovietų Sąjunga padėjo jiems per trumpiausią laiką surinkti naujus žaidėjus ir lėšų komandai atstatyti.
- O apie mūsų nelaimę beveik visi tyli, - dūsauja futbolininkai. - Šeštadienį buvo laidotuvės. Per televiziją visą dieną girdėjosi liaupsės išlošusiai "Tereko" komandai, o apie mūsų skausmą - nė žodžio.
Komandą būtina surinkti vėliausiai iki birželio 20-osios. Teks praleisti penkerias rungtynes.
- Na, susirinksime mes iš jaunimo mokyklos šešiolikmečius futbolininkus, - širsta treneris Sokolovas. - Bet vos jie išbėgs į aikštelę, tribūnos iškart pradės švilpti. O paskui tie vaikai praloš didžiuliu skirtumu. "Na-a-a, - pasakys administracija, - kam mums tokia komanda?"
