Susiruošėme sekmadienio rytą su žmona į turgų. Žmona blaškosi nuo prekystalio prie prekystalio: ir šio, ir ano reikia nupirkti, ir to nepamiršti. Pabodo man sekioti iš paskos, tad sutarėme, jog aš su jau nusipirktomis prekėmis pastovėsiu prie turgaus vartų ir jos palauksiu.
Stoviu ir iš neturėjimo ką veikti apžiūrinėju prekes ant artimiausio prekystalio. O prekės populiarios - įvairiausių dydžių ir paskirties peiliai. Nuo suvenyrinių, prie raktų kabinamų, iki didžiulių virtuvinių, jau nekalbant apie automatinius, medžioklinius, turistinius ir panašiai. Stoviu, tylėdamas apžiūrinėju vieną po kito. Prekių savininkas mato - domiuosi, na ir pradeda girti:
- Žiūrėk, koks nuostabus daikčiukas, medžioklinis! Ir kainuoja nebrangiai, pirk, nuleisiu litą kitą. Plienas suomiškas, kriaunos - tikros odos!
- Ne, - atsakau, - nereikia man, aš ne medžiotojas...
- Na, štai, - neatlyžta, - į šitą pažvelk: čia ir atsuktuvas, ir yla, ir žirklutės, ir kamščiatraukis! Nepamainomas daiktas kelionėje, o gamtoje...
- Ne, - kirste nukirtau, - jei ir atidarinėju butelius, tai tik namuose.
- Na, tu nors į rankas jį paimk! Gražuolis!
Na, galvoju, įklimpau. Dabar neatstos, kol ko nors nenupirksiu. Taigi užimu gynybines pozicijas:
- Ir į rankas neimsiu!
- Bijai ar ką?
- Taip, bijau!
- Ko?
- Visokių peilių bijau!
- Kodėl?
- Na, šiaip... Įsipjauti galima. Čia juk pavojingas daiktas - peilis!
- Klausyk, - įtariai klausia. - O duonos kuo atsipjauni?
- Nepjaunu. Žmona pjausto.
- Na, o dešros?.. - išpučia akis.
- Irgi žmona.
- O jei į komandiruotę išvažiuoji, kai žmonos nėra šalia?
- Todėl aš į komandiruotes ir nevažinėju. Ir apskritai be žmonos - nė žingsnio. Supranti, aš nuo vaikystės duriančių ir pjaunančių daiktų bijau!
- Ta-a-aip... Nieko sau... Tai kuo gi tu, vargšeli, dirbi?
Priėjusi žmona viską sugadino:
- Gydytoju jis dirba! Chirurgu! Na, eime...
