Mums reikia tik pritarimo mūsų jausmams, svajonėms, poelgiams ar net poelgio galimybei. Moteriška draugystė kaip niekas kitas padeda tokiais atvejais. Kaip svarbu paskambinti draugei ir skubiai išpasakoti smulkmenas, kurios galėtų tiek daug reikšti.
Be galo svarbu yra pasitarti, kaip būtų geriau elgtis arba valandų valandas narstyti painius santykių su mylimu žmogumi labirintus, užuot tiesiai paklausus to paties jo, žmogaus, kuris rūpi labiau už bet ką kitą pasaulyje.
Bet yra štai toks saugus variantas. Juk šnekėdamasi su drauge, gali pasakoti viską, kaip tau atrodo ir netgi šiek tiek gražiau, galimybę pateikti kone kaip įvykusį faktą. Savotiškas svajonių pasaulio tęsinys, tik šiek tiek realesnis, artimesnis gyvenimui. Kiek tokių pokalbių užfiksuota mano atminty, kiek jų nusėdę giliai mielų prisiminimų kloduose…
Su amžium ateina patirtis, kuri išmoko atskirti teisingus momentus nuo tiesiog gražių. Tada tik imi suvokti, jog geriausia draugė, prieš daugelį metų pasakojusi tau begalės įsimylėjusių žvilgsnių istorijas, kuriomis tikėjai ir net slapta pavydėjai jai tokio pasisekimo, buvo nė kiek ne populiaresnė už tave, gal net atvirkščiai. Bet tu to nepastebėjai, nes, užliūliuota jos pasakojimų, matei pasaulį jos akimis. Ir tai atrodė pati teisingiausia teisybė. Bet dabar tai nebeteko jokios reikšmės, nes ilgainiui įgundi atskirti moteriškų pokalbių paslaptingąją prasmę nuo paprasto atvirumo.
Kartą jaunystėje studentiško vakarėlio metu suvokiau, jog negaliu atitraukti akių nuo vaikino, kurį pažinojau seniai. Bet dar niekada jis man neatrodė toks svarbus, kaip tą vakarą. Negalėjau nustygti vietoje. Taip norėjosi, jog jis mane pastebėtų. Neiškentusi pasidalinau savo netikėtai atsiradusiais jausmais su drauge:
- Klausyk, koks man R. atrodo šiandien gražus, - šnibždėjau jai į ausį prisidengusi lūpas delnu, kad niekas neišgirstų.- Kaip norėčiau su juo šokti visą vakarą…
Draugė žvilgterėjo į mane atidžiai. Man pasirodė, jog ji pritariamai šypsojosi.
- Taip, iš tikrųjų,- sumurmėjo lyg tarp kitko. Po to atsistojo, nužingsniavo tiesiai prie R.
Jie prašoko visą vakarą. Šoko netgi tuomet, kai jau niekas nebešoko ir muzikos beveik nebuvo girdėti, nes kažkas buvo ją pritildęs. Mano draugės galva nežymiai glaudėsi prie R. krūtinės. Nuo jų dvelkė toks akivaizdus intymumas, jog R. man akimirksniu nustojo egzistavęs kaip kas nors daugiau, nei eilinis pažįstamas.
Tos draugės vestuvės turėjo būti po dviejų savaičių, visi tai žinojome. Man tai nebuvo, nei svarbu, nei nesvarbu. Pagaliau juk nieko baisaus ir neįvyko. Ji pademonstravo prieš mane savo pranašumą. Dėl kažkokių, man nesuprantamų priežasčių, jai tai buvo reikšminga.
Toks jau tas moteriškas solidarumas.
Nežinau, ar R. jai buvo svarbus. Manęs tai nedomino, bet kai po pusės metų jis išdrįso parodyti man dėmesio ženklus, romantiškai kviesdamas mane skaičiuoti žvaigždžių (o naktis iš tikro buvo kaip reta žvaigždėta), apstulbau iš netikėtumo ir nuleidau viską juokais. Deja, teisingasis žvaigždžių skaičiavimo momentas jo malonioje draugijoje man buvo negrįžtamai praėjęs. Jį nusinešė vienas vienintelis kvietimas šokiui, dėl kurio jis pats, žinoma, nebuvo kaltas, juk net negalėjo to numanyti. Tai moteriškas „solidarumas“ iškrėtė mums abiems mažą kiaulystę, dėl kurios romantiškas žvaigždžių skaičiavimas mudviem liko neįvykęs faktas. Galimybės momentas buvo praleistas.
Aš net nežinau, ar teisingai tai pavadinau. Moteriškas solidarumas. Skaitykite tai su ironija, tarsi perkeltine prasme, nes kaip kitaip įvardinsi tą amžiną moterišką norą demonstratyviai parodyti savo pranašumą visais įmanomais ar neįmanomais būdais. Turiu pasakyti, jog šis variantas buvo gana rafinuotas. Kasdien sutinku gerokai paprastesnių .
-Oi, tu nusikirpai? Žinai, ilgesni plaukai tau labiau tinka.
-Kas tau atsitiko? Tu šiandien taip blogai atrodai…
-Atostogavai? Man atrodo, šiek tiek priaugai svorio…Oi, bet tau tinka.
-Iš kur ištraukei tą švarkelį? Tokį modelį visos prieš du metus jau sunešiojo…
Galima tęsti be galo, bet ar verta? Kaip taisyklė, tokie pokalbiai vyksta, kai aplinkui yra daugiau žiūrovų. Kartais man tai primena teatrą, kur visi veikėjai scenoje kaunasi už teisę į pagrindinį vaidmenį. Kuo mažesnis statisto vaidmuo, tuo aršiau jis kovoja.
Toks tas moteriškas solidarumas.
Nustojau tuo bodėtis, bet ir nustojau kreipti dėmesį. Niekada nebuvau statistė, bet, atvirai pasakius, visada to norėjau.
femina.lt
