Senukas Mickeliūnas nuėjo ilgą ir prasmingą gyvenimo kelią, bet mirė ne nuo senatvės, o nuo ilgo laukimo ir vienatvės.
Vaikų jiems su žmona Onute Dievas nedavė, todėl pasiėmė iš vaikų namų berniuką ir įsisūnijo. Pavadino jį įtėvio Karoliaus vardu. Visą sielą, visą meilę atidavė jam. Kai sūnelis sirgdavo, naktimis nemiegojo. Paaugusį į mokyklą leido. Tėvas domėjosi pažymiais, nesėkmėmis, džiaugsmu.
Baigęs vidurinę, Karolis vedė. Vestuves iškėlė prašmatnias, mielas akiai ir širdžiai. Jaunavedžiai liko gyventi tėvų namuose. Žmona Inga įsidarbino parduotuvėje, o Karolį greit pašaukė atlikti karinę prievolę.
Iš pradžių viskas klostėsi kuo puikiausiai - santykiai tarp tėvų ir marčios buvo draugiški. Paskui prasidėjo rietenos, pykčiai. Visai savaitei martelė užčiaupdavo burną nematydama prasmės kalbėtis su uošviais.
Sūnui sugrįžus iš kariuomenės, jaunieji Mickeliūnai išbildėjo į Vilnių. Tėvai sukrapštė visas santaupas, padėjo jiems įsigyti automobilį, nupirko butą. Sūnus su marčia mandagiai padėkojo, porą mėnesių kas šeštadienį į svečius atvažiuodavo. Paskui - nė kojos. Pasirodė tik per motinos laidotuves.
Dažnai matydavau tokį vaizdą: kieme ant suoliuko sėdi senukas. Kaimynai praeina pro šalį, vienas kuris pasiteirauja: "Ar jūsiškiai dar neatvažiavo, neaplankė?" Senukas visuomet atsakydavo vieną ir tą patį: "Ne. Bet aš jų nekaltinu. Pats kaltas".
Ir tiek skausmo buvo šiuose jo žodžiuose...
Petras Zlatkus, Jonava
