Vakarų ir ne tik Vakarų pasaulyje per pastaruosius keliolika metų pasireiškė stiprios rinkos fundamentalizmo tendencijos, kurias pirmasis taip įvardijo žymus milijardierius George’as Sorosas. Jos reiškia totalinį laisvosios rinkos dominavimą ūkyje ir prekyboje.
Vakarų šalyse dar išlieka didesnis valstybinio reguliavimo vaidmuo ekonomikoje, o nuo komunistinio socializmo pabėgusi Rytų Europa to visiškai nenori. Ji bando laimę privatizuojant net švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sritis. Kaip sakoma, tampame liberalesni ir už pačią Ameriką. Ką jau kalbėti apie socialiai angažuotą Vakarų Europą.
Rinkos fundamentalizmas mažai kuo skiriasi nuo sovietinio ar islamiškojo fundamentalizmo. Tai toks pat kraštutinumas, kaip ir kiti kraštutinumai, tik pasireiškiantis privatumo, pinigų ir jėgos suabsoliutinimu. Tačiau gyvenimas yra kur kas turtingesnis ir įvairiapusiškesnis negu vien rinkos teorija...
Valstybės organizavimo prasme individualistinį požiūrį išreiškia marginalinio (likutinio) modelio šalininkai, kurie remiasi viešojo pasirinkimo (public choice) teorija. Viešojo pasirinkimo teorija kritiškai vertina tradicinį viešojo administravimo modelį. Šios teorijos argumentai grindžiami prielaida, kad visi individai yra savanaudžiai ir jiems svarbūs tik jų asmeniniai interesai. Kadangi biurokratai prigimtimi nesiskiria nuo kitų žmonių, deklaracijos apie biurokratų pasiaukojimą visuomeniniam gėriui tėra priedanga siekiant asmeninės naudos. Naujoji viešoji vadyba irgi remiasi individualistiniu požiūriu.
Tokioje aplinkoje anglosaksiškose šalyse ir gimė idėja apie verslininkišką valdžią, t.y. apie privataus verslo metodų taikymą viešajam administravimui. Tiesa, verslą ir valdžią šiuo požiūriu skyrė vienas dalykas, t.y. pelno panaudojimo kryptis. Versle pelnas naudojamas ir sau, o viešajame administravime pelnui buvo suteikta teisė būti panaudotam tik organizacijos tikslams pasiekti ir šiukštu ne asmeniniams (faktiškai viršininkų) poreikiams tenkinti. Pagal naująją viešąją vadybą viešajame administravime galima sėkmingai taikyti konkrečius verslo administravimo metodus - “benchmarkingą” (geriausios praktikos siekimą), ISO 9000 standartus (teikiant paslaugas), prioritetinį planavimą ir pan.
Naujoji viešoji vadyba tapo visų dešiniųjų, ypač liberaliųjų partijų, teoriniu ir praktiniu ginklu. Jos paskelbė, kad tradicinis viešojo administravimo modelis atgyveno ir trukdo laisvosios rinkos plėtrai bei konkurencijai. Ankstesnis viešojo administravimo modelis pasižymėjo aiškiai išdėstyta hierarchine viešųjų institucijų piramide, griežtu nustatytų taisyklių laikymusi ir apibrėžtų biurokratinių funkcijų vykdymu.
Vienintelis, tačiau labai svarbus naujosios viešosios vadybos kritikos argumentas yra jos nepakankamas viešųjų gėrybių, kaip kitokio administravimo pobūdžio, ignoravimas, nes, sutikite, viešosios gėrybės jau vien pagal savo prigimtį yra kiek kitokios nei privačiosios gėrybės. Tik viešasis sektorius gali užtikrinti atskirų viešųjų gėrybių teikimo galimybes ir efektyvumą.
Kuo naujoji viešoji vadyba gali būti aktuali socialiniam administravimui? Jeigu viešojo administravimo funkcijomis laikysime penkias - reguliuojamąją, perskirstomąją, paskirstomąją, institucijų kūrimo ir paslaugų teikimo, - naujoji viešoji vadyba pabrėžia penktąją - paslaugų teikimo funkciją. Ji numato paslaugų teikimą perduoti į mažesnėmis sąnaudomis ir per trumpesnį laiką darbus atliekančių privačių ir nevyriausybinių organizacijų rankas. Darbai tokiu atveju atliekami sutarčių, trumpalaikių programų ir projektų principu, kur visas dėmesys sutelkiamas ne į darbo procesą, o į darbo rezultatus, svarbiausia - į galutinius darbo rezultatus. Visur vyrauja “ėjimo į rinkas” principas.
Naujoji viešoji vadyba nėra Lietuvoje nežinomas dalykas. Galima teigti, kad Lietuvoje atskiros viešosios institucijos bent atskirus darbus atlieka efektyvių viešųjų konkursų, sutarčių, programų ir projektų principu. Daug tokių darbų yra atlikusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vilniaus ir Molėtų savivaldybės. Tarp vykdytojų - nevyriausybiniai teisinės pagalbos centrai, kurie suteikia teisines paslaugas socialiai remtiniems vilniečiams, ar socialiniai darbuotojai Vilniuje, Klaipėdoje, Varėnos rajone. Bėda yra ta, kad tik nedidelė dalis biurokratų Lietuvoje yra supratę tokių paslaugų efektyvumo naudą ir patys taip dirba. Naujoji viešoji vadyba nėra tapusi valstybine politika kaip vokiškuose Šveicarijos kantonuose ar Naujojoje Zelandijoje, jos principai tik maža dalimi įtraukti į pagrindinius valstybės tarnybos ir viešojo administravimo įstatymus.
Gali kilti natūralus klausimas - ar naujoji viešoji vadyba nėra Lietuvai per ankstyvas siekinys? Juk iš tiesų rinkos ir demokratijos sąlygomis mes nesame įgyvendinę dar net vėberinio modelio, kuris Vakaruose buvo natūralus pagrindas naujajai viešajai vadybai atsirasti. Tai tiesa. Bet grįžti į 7-ąjį ar 8-ąjį dešimtmetį yra nebeįmanoma. Jau vien dėl anglosaksiškų šalių primestos globalizacijos ir ekonomizacijos visoms gyvenimo sritims, dėl Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungoje ir NATO. Mes neišvengiamai tampame ekonomizuotos Vakarų civilizacijos dalimi. Esmė ta, kad yra įmanoma globalizaciją ir ekonomizaciją pakreipti socialumo kryptimi, t.y. jų pačių - dešiniųjų liberaliųjų jėgų - verslininkišką ginklą panaudoti teikiant efektyvesnes socialinės apsaugos ir viešąsias paslaugas.
Taigi kalbama ne apie viešojo sektoriaus reikšmės sumažinimą, o atvirkščiai - jo padidinimą, nes jis pradeda dirbti efektyviai, mažomis sąnaudomis, greitai, paslankiai, verslininkiškai ir t.t. Rinkos fundamentalistų ginklas yra nukreipiamas prieš juos pačius ir viešojo administravimo bei valstybinių interesų autoritetas pakyla aukščiau už siaurus, egoistinius, savininkiškus interesus.
Tiesa, tam yra kaina ir tam reikia politinės valios. Anglijoje ir kitur naujosios viešosios vadybos įvedimas kainavo ne vieną biurokrato vietą, ilgalaikę darbuotojų įtampą ir stresus. Bet Vakarai įrodė, kad tai yra įmanoma. Lietuvoje situacija bent kol kas yra kiek kitokia. Ar daug žinote Lietuvoje politinių partijų, kurios taip šiuolaikiškai būtų numačiusios organizuoti viešąjį valdymą? Netgi dešiniosios partijos nėra pakankamai plačiai įtraukusios naujosios viešosios vadybos kaip siekiamybės savo programose ir viešuose lyderių pasisakymuose. Valdantys šalį socialdemokratai savo rinkimų kampanijoje galėtų irgi kūrybiškai pasinaudoti naujosios viešosios vadybos teorija ir praktika. Tai galėtų tapti protingu atsaku kartais iš tikrųjų smukdantiems ir trukdantiems lietuviškos bei europietiškos biurokratijos darbams.
