Nedaug trūko ir “Lietuvos rytas” būtų pakartojęs antradienio (05.06) pasiekimą, per keliolika sekundžių atlošdamas 5 taškus. A. Macijauskas buvo tikras lyderis, pelnė 30 taškų, tačiau perėmęs kamuolį rungtynių pabaigoje turbūt pats nesuprato, kas atsitiko. “Žalgirio” pergalė 85:81. Atsakymas į klausimą, ką vadinti serijos favoritu, darosi vis aiškesnis.
Kad ir koks būtų rezultatas, pralaimėjusius vėl tenka pagirti. Visų pirma už kovingumą ir nenorą pasiduoti. Retai kuri komanda galėtų konstatuoti, kad laimėjo kovą po lenta, žaisdama prieš T. Beardo ir K. Davido tandemą. “Lietuvos rytas” tai padarė. Būtent todėl 38 minutes vilniečiai neleido “Žalgiriui” atitrūkti, dažnai netgi pirmaudami, nors, žvelgiant į pavardes, kauniečiai turėjo laimėti lengvai.
Dar daugiau už kovingumą sąlyginai gerą žaidimą lėmė protingas J. Kazlausko vadovavimas. Dažnai ir pagrįstai keisdamas krepšininkus, jis užglaistė greitas A. Okunskio ir R. Šiškausko pražangas. A. Šležo išleidimas prašyte prašėsi jau pirmosiose rungtynėse. Tokio puikaus žaidimo kaip vakar iš jo buvo sunku tikėtis, bet komandos kapitonas bent jau nepasimeta sudėtingose situacijose ir gerai ginasi, o to negalima pasakyti apie S. Jasaitį. Nepaisant dosnių avansų, LKL finalas jam dar per sunkus išbandymas. Iš dalies J. Kazlauskui ir sekėsi. P. Čiukino pasirodymas ketvirtojo kėlinio pradžioje kažin ar pateisinamas. A. Okunskis juk dar neturėjo penkių pražangų, kaip ir A. Javtokas. Jaunasis “centras” žaidimo nesugadino, bet gal geriau jį būtų naudoti antrajame ar trečiajame kėlinyje.
Ko pasigedau, tai dažnesnio S. Woodberry žaidimo nugara į krepšį. “Žalgiryje” jis tai puikiai darydavo. Kai A. Sireika išleido starto penkete du mažus gynėjus, atrodė suprantama, jog Steve’as turėtų pasinaudoti situacija. Vieną sėkmingą epizodą matėme, o daugiau bandymų lyg ir nebuvo. Apskritai J. Kazlausko komandose žaidimas nugara į krepšį visada buvo silpna vieta. Dauguma žaidėjų tiesiog nemoka to daryti, o jeigu ir moka, sąlygos nesudaromos. Įtariu, kad tai neatsitiktinumas.
“Žalgirį” visų pirma reikia pagirti už lankstesnį puolimą. Nebuvo tokio primityvaus laužimosi po krepšiu kaip antradienį. Nereikėjo ir E. Cotos stebuklų. Nuo rungtynių pradžios daug aktyvesni buvo atakuojantys aikštės žaidėjai. Tiek M. Timinskas, tiek S. Štombergas, tiek D. Šalenga rungtyniavo drąsiai, o tai leido ilgainiui ištampyti vilniečių gynybą, todėl aukštaūgiai irgi tarė savo žodį. Išskyrus G. Einikį ir G. Gustą, visų žaidusių “žalgiriečių” taškų kraitis gan tolygus. Vis dėlto A. Sireika padarė porą nepasiteisinusių eksperimentų. Kai į aikštelę iš karto leidžiamas G. Gustas, visi žino, kad jis dengs A. Macijauską. Šis ėjimas darosi banalus ir pastaruoju metu neduoda naudos. Antra, T. Beardas ir G. Einikis kartu nelabai telpa aikštelėje. Gynyba labai sulėtėja, o amerikietis renkasi pražangas ties tritaškio linija.
Atskirai reikia paminėti du “žalgiriečius”. M. Timinskas antradienį sukūrė stebuklą, o vakar pademonstravo, kad yra vertas vietos nacionalinėje rinktinėje. Dėl traumų jo karjera vystėsi permainingai, tačiau “Žalgiryje” Tima jau antrą kartą atsigauna ir primena, kad individualiai yra vienas stipriausių krepšininkų Lietuvoje. T. Beardas buvo žmogus, didele dalimi nulėmęs rungtynių baigtį. Antroje žaidimo pusėje jis darė tai, ką moka geriausiai - buvo patikimas gynyboje ir produktyviai stumdėsi puolime. Jei jis panašiai elgsis visada, vietoj bergždžių mėginimų aplošti varžovą vienam prieš vieną, vilniečiai turės dar daugiau problemų.
Kitos rungtynės gali būti lemiamos. Laimėjus kauniečiams, serijos baigtis taps aiški. Jei nei viena NBA komanda per visą istoriją nesugebėjo laimėti atkrintamosiose varžybose keturis kartus iš eilės, nematau galimybių tai padaryti ir “Lietuvos rytui”. Nors po M. Timinsko metimo krepšinyje jau neliko nieko neįmanomo.
