Po pralaimėjimo “Hemofarm” buvo akivaizdu, jog J. Kazlauskas turės keisti komandos žaidimą. Taip ir atsitiko, pamatėme kitokį, kiek malonesnį akiai vaizdą nei Jugoslavijoje. Deja, rungtynių baigtis nuo to nepasikeitė. Pralaimėjimas “Skonto” 81:82 nubloškė vilniečius į nepavydėtiną padėtį, kai komandos likimą sprendžia ne tik ji pati, o ir varžovai iš kitų grupių.
Prieš rungtynes J. Kazlauskas ir V. Valteris aiškiai įvardino, kas varžovų komandoje juos labiausiai neramina. Lietuvis paminėjo varžovų greitį ir tritaškius, o latvis – tris vilniečių lyderius: A. Macijauską, R. Šiškauską ir A. Okunskį. Abejiems tik dalinai pavyko išspręsti nurodytas problemas. Vis tik V. Valteriui pavyko geriau.
Akivaizdu, kad vilniečiai šį kartą atrodė geriau nei Vrsače. Solidaus žaidimo ir vakar buvo galima pasigesti, tačiau bent jau ugnelės ir pastangų atsirado daugiau. J. Kazlauskas, be abejo, supranta, jog pernelyg didelis pasitikėjimas dviem lyderiais anksčiau ar vėliau baigiasi tragedija (žinoma, jei lyderis yra ne M. Jordanas ar bent D. Bodiroga). Pirmi du kėlinukai parodė, kokia kryptimi komanda turi eiti. Po ilgos pertraukos “Lietuvos Rytas” priminė vientisą paveikslą, o ne iš mažų gabalėlių sudėliotą vitražą, bet kuriuo momentu galintį sudužti. Nei vienas iš krepšininkų nebijojo gauti kamuolį ir imtis iniciatyvos. Du sėkmingi kėlinukai yra mažai, bet geriau, negu nei vieno.
Netradicinis startinis penketas irgi pasiteisino. Tokiems “nesusitupėjusiems” krepšininkams kaip A. Lucas’as trenerio pasitikėjimas gali padėti. Vilniečių sirgaliai turbūt užpyks, kad vieną geriausių rungtynių žaidėjų pavadinau “nesusitupėjusiu”, tačiau amerikietis tai jau seniai įrodė. Jo žaidimas labai priklauso nuo nuotaikos. Nieko nepadarysi, iš studentų krepšinio marškinėlių reikia išaugti ir, tikėsimės, A. Lucas’as tai padarys. O vakar jis tikrai nusipelnė daugiausiai pagyrų. Dar vienas pliusas – V. Krstičius dabar jau negali būti tikras dėl vietos startiniame penkete.
J. Kazlauskas iš dalies prisitaikė prie varžovų. Turint omenyje lengvą ir greitą latvių sudėtį, treneris stengėsi ir pats laikyti aikštėje mažesnį penketą. Nepasirodė P. Čiukinas, nedaug žaidė K. Šeštokas. Antroje rungtynių pusėje žaidė po vieną “centrą” ir keturis gynėjus. Latviams tai įprasta, o vilniečiams buvo eksperimentas. Natūralu, jog latviai atrodė geriau. Iš kitos pusės, J. Kazlauskas pabandė išnaudoti privalumus, šį kartą A. Okunskio gabaritus. Buvo aišku, jog ukrainietis gali nesunkiai nustumti T. Ostler’į, tik vilniečiai tuo anksčiau nesinaudojo (euforijos laikais buvo galima daug kuo nesinaudoti). A. Okunskis pateisino viltis, tačiau J. Kazlauskas jį perlaikė aikštelėje. Ketvirtame kelinuke įsižaidusį T. Ostler’į pakeitė A. Biedrinis. Ukrainietis tuo metu jau buvo pavargęs, tačiau toliau žaidė ir pabaigoje nedavė jokios naudos. Poros minučių poilsio per rungtynes tikrai maža tokio svorio žmogui.
Turint omenyje, kad vilniečiai pralošė, gal ir perdaug gerų žodžių pasakiau jų atžvilgiu. Deja, sulaukėme laikų, kai net du gerai sužaisti kėlinukai verti pagyrimo. Mat Vrsače nebuvo nei to. O ir rygiečius galima pagirti už šiek tiek laukinį, bet labai gyvą ir įdomų krepšinį.
Vakarykštis pralaimėjimas nuteikia dviprasmiškai. Jaučiasi pagyvėjimas. Jei ne kokybės, tai užsidegimo komandos žaidime buvo daugiau. Pastebima, kad vilniečius tokiu metu ir pernai ištiko krizė. Pirmieji jos įveikimo ženklai jau pasirodė, tik ar ne per vėlai. Ir dar neaišku, ar “Lietuvos Rytas” galės pretenduoti į titulus, net patekęs į kitą etapą. Finaliniame ketverte lauktų ne “Skonto” ar “Hemofarm”.
