Turbūt nė viena kita jaunimo subkultūra neapima tiek paradoksų kaip metalistai. Štai ir čia žodžius “pragaro vaikai” pavartojau dėl pačių sunkiosios muzikos mėgėjų akcentuojamo agresyvaus, karingo įvaizdžio ir mėgstamo flirto su satanizmu. Antra vertus, kur tas tikrasis metalistų agresyvumas? Kada paskutinį kartą matėte ilgaplaukį vaikiną kriminalinėje kronikoje?
Lietuvoje metalistai pradėjo masiškai rastis prieš kokius penkiolika metų. Kaip ir tuometinius pankus, daugumą jų sunku vadinti tikrais subkultūros atstovais. Užteko klausyti AC/DC ir kartais, iškėlus du pirštus, klykti “heavy metal”. Vis dėlto metalinė scena formavosi gan greitai. Garsioji “Katedra” dar tebuvo pernelyg ankstyvas audros šauklys. O jau 1992 ar 1993 metais pogrindyje gyvenimas virte virė. Pradėti organizuoti festivaliai “Death Comes”, kurių paskutinis, dešimtasis pergalingai nugriaudėjo šiemet. Laukiniai tai buvo laikai. Metalistai dar iš dalies atitiko agresyvų įvaizdį ir iš koncerto buvo galima lengvai parsinešti visomis vaivorykštės spalvomis spinduliuojančią mėlynę. Sykį ją ir parsinešiau iš festivalio “Karo dievai”. Buvo labai nesmagu.
Betgi jau po kelerių metų renginiai visiškai pasikeitė. Praeito dešimtmečio viduryje beveik visi koncertai vyko alternatyvios kultūros tvirtovėje “Geležiniame kablyje”. Atmosfera vyravo kuo puikiausia. Visuotinis draugiškumas ir brolybė, pagardinti nemenku kiekiu alkoholio. Niekas koncertų nesaugodavo, bet ir konfliktai buvo itin reti. Kitaip nei auksiniu Lietuvai metalo laikmečiu 1995-1998 metų pavadinti negalėčiau. Pogrindyje buvo platinama daugybė neformalių leidinių, vadinamų “zinais”. Atrodė, kiekvienas save gerbiantis metalistas leidžia “ziną” ar bent jau padeda draugams tą daryti. Lietuvos grupės, tokios kaip “Poccolus”, “Ha Lela”, “Ghostorm” ir kt., pradėjo leisti savo diskus užsienio firmose.
Dabar nuo Lietuvos pasuksiu į platųjį pasaulį, tiksliau, į Vakarus, nes juk ten viskas prasidėjo. 1970 m. savo pirmąjį albumą išleido legendinė grupė “Black Sabbath”. Be tam laikui itin sunkios muzikos, jie nustebino niūriais, tamsios mistikos kupinais tekstais, bylojančiais apie apokalipsę, šėtono atėjimą. Maždaug tuo metu pradėjo formuotis ir metalistų įvaizdis, kurio pagrindinis elementas, be abejo, ilgi plaukai. Be to, nešioti odiniai arba džinsiniai daugiausiai tamsios spalvos drabužiai. Kurį laiką labai populiarios buvo grandinės ir kiti metaliniai aksesuarai. Dabar šią madą galima laikyti praėjusia, jei neimsime domėn kartais nešiojamų pagoniškų arba okultinių simbolių. Netgi ilgi plaukai jau nėra tokie dažni, nors jie kartu su odine striuke lieka įvaizdžio standartu.
Vystantis metalui, pasaulyje visu garsumu griaudėjo pankrokas, kuris neabejotinai padarė metalistams įtaką tiek muzikoje, tiek iš dalies pasaulėžiūroje. Kaip ir tų laikų pankai, metalistai pasižymėjo nihilizmu, netikėjimu ateitimi. Tačiau pankų pacifizmu net nekvepėjo. Metalistai labai mėgo karo temas. Svarbiausias skirtumas tarp šių judėjimų tas, kad pankai visada turėjo daugiau mažiau bendrą sau ideologiją. Metalistai labiau koncentravosi į muziką, o pasaulėžiūra buvo labai įvairi. Nuo hedonizmo iki socialinių problemų gvildenimo. Bendra nebent nuostata: individo laisvė - svarbiausia vertybė.
Dažniausiai būdavo stengiamasi žvelgti į tamsiąją pasaulio pusę. Polinkis į mistiką ir magiją išliko nuo “Black Sabbath” laikų. Dar pridursiu, kad metalistai mėgo ir tebemėgsta fantastinę literatūrą. Daugybė grupių savo pavadinimus ir dainų tematiką pasiskolino iš J. R. R. Tolkieno “Žiedų valdovo”. Siekimas fantazijoje susikurti geresnį, alternatyvų mūsų visuomenei pasaulį ir teatrališkumas metalistams tikrai nesvetimas. Tuo turbūt galima aiškinti ir iš pažiūros nesuderinamą prieštarą tarp agresyvaus įvaizdžio ir gan ramaus elgesio.
Jau nuo metalo atsiradimo laikų šis judėjimas glaudžiai susijęs su satanizmu. Žiniasklaida pasimėgaudama klijuoja metalistams satanistų etiketes, net jei šie tokie ir nėra. Žinoma, muzikantai dažnai naudoja satanistinę simboliką, tačiau tai iš dalies paaiškinama neigiamu požiūriu į krikščionybę. Su universaliomis religijomis metalistų santykiai iš tikrųjų prasti. Štai neseniai Maroke keletas jaunuolių buvo nuteisti už nepagarbą islamui. Vienas iš prasižengimų - eilių rašymas anglų kalba…
Vis dėlto satanizmas buvo tikrai populiarus. Daug metalistų buvo egoizmu ir hedonizmu pagrįstos A. La Vey Šėtono bažnyčios gerbėjai. Pagrindinė šios ideologijos mintis ta, kad žmogus ir yra dievas. Daug kam tai kelia pasipiktinimą, bet jei egoizmą laikysime blogio garbinimu, tai 95 proc. piliečių tektų laikyti satanistais.
Labai radikalus metalistų sąjūdis atsirado praeito dešimtmečio pradžioje Norvegijoje. Juodojo metalo (black metal) grupių muzikantai ir gerbėjai suformavo bendraminčių satanistų grupuotę, kartais vadintą “black metal mafia” arba vidiniu ratu (Inner circle). 1992 m. birželio 6 dieną jie Norvegijoje padegė bažnyčią. Vėliau keliolika bažnyčių buvo sudeginta visoje Skandinavijoje ir net Anglijoje. Tais pačiais metais grupės “Emperor” narys Faustas nužudė homoseksualistą. 1993 m. buvo nužudytas “Inner circle” lyderis Euronymous. Jį nužudęs buvęs draugas ilgam sėdo į kalėjimą. Skandinavijoje buvo užpultos kelios metalistų grupės, nepropaguojančios radikalių pažiūrų. Apie šią pasaulėžiūrą daug pasako ir tai, jog grupės “Mayhem” vokalistas Dead per koncertus mėgo įtraukti oro iš maišelio, kuriame gulėjo… nudvėsęs varnas. Mirties kvapas, taip sakant.
Turbūt nusikaltimais patraukęs dėmesį norvegiškas satanizmas kelerius metus buvo labai populiarus, ypač tarp paauglių. Vėliau jį nukonkuravo susidomėjimas pagonybe, vėlgi atėjęs iš Skandinavijos. Jeigu šiuo metu labai norėtumėte priklijuoti metalistams etiketę, žodis “pagonis” tiktų labiausiai. Iš tikrųjų domėjimasis senovės kultūromis ir mitologija vyrauja, tačiau metale egzistuoja daugybė išraiškos formų. Judėjimas vis labiau panašėja į eksperimentą, kai bet kuri medžiaga naudojama naujovėms kurti. Tam gali tarnauti tiek folkloras, tiek džiazas, tiek elektroninė muzika.
Prieš metus atrodė, jog metalas Lietuvoje miršta. Mat koncertų liko visai nedaug, o “zinai” patapo retenybe. Čia, aišku, nemenka interneto įtaka, keičianti tiek tradicinės, tiek pogrindinės spaudos reikšmę. Dalis metalistų pasuko gotų judėjimo, neofolkloro, elektroninės muzikos link. Iš šalies žiūrint subkultūra silpnėjo, tačiau pagrindinė metalistų stiprybė, ko gero, visada buvo sugebėjimas keistis ir įsiurbti į save labai prieštaringus kultūros elementus. Todėl įvairios įtakos judėjimą tik pakeitė, o ne sunaikino. Šiuo metu metaliniai koncertai vyksta reguliariai ir dažnai. Juose pilna jaunimo ir aišku, kad judėjimas išliks. Kokie bus metalistai po penkerių metų, nežino niekas. Eksperimentas tęsiasi.
Šis straipsnis yra Pilietinių iniciatyvų centro projekto “Pažink mane, pažink save” dalis.
