Nemaloni istorija pasikartojo. Vilniaus “Lietuvos Rytas” po pralaimėjimo “Hemofarm” 70:71 vėl gali tik skėsčioti rankomis ir ilgesingai laukti naujo sezono Europoje. Tiesa, egzistuoja mažytė galimybė, kad kitos komandos šiandien (kovo 26 d.) dar padovanos vilniečiams kelialapį į ketvirtfinalį. Jeigu taip ir atsitiktų, tai būtų ne “Lietuvos Ryto” nuopelnas.
“Lietuvos Rytas” rungtyniauja taip, kaip leidžia varžovai. Vakarykštėse rungtynėse atrodė, kad namie žaidžia jugoslavai, nes visas sąlygas diktavo jie. Galutinis vieno taško skirtumas nepilnai atspindi situaciją. Rungtynių tempą nustatė “Hemofarm”. Kas blogiausia, jugoslavai labai lengvai tą tempą kaitaliojo ir darė tai kada panorėję. Skubėti šiai komandai nebuvo kur, ko nepasakysi apie vilniečius. Lėtas, klampus žaidimas pražudė “Lietuvos Rytą” Vrsače ir reikėjo pasistengti keisti scenarijų. Deja, vėl judėta lėtai, kontratakų beveik nebuvo (oi, atsiprašau, buvo, bet tik į vilniečių krepšį).
Apskritai matėme pernelyg daug nemalonių analogijų su pirmomis rungtynėmis. Visų pirma turiu omenyje stoviniavimą puolime. Atakuojant judėdavo du, geriausiu atveju trys žaidėjai. Kiti žiūrėdavo, kas atsitiks. Tiesa, šį kartą nesistengta pulti tik per komandos lyderius. Geriausiais momentais net pasirodydavo kažkas panašaus į komandinį žaidimą, tačiau kuo toliau, tuo dažniau kartojosi populiariausias vilniečių “derinukas”, kuris nusipelnė pavadinimo “kamuolys Šiškauskui” ir greitai turbūt bus demonstruojamas kaip nekūrybingo krepšinio pavyzdys. Kartais situaciją gelbėdavo individualūs prasiveržimai. Jie galėjo ir daugiau padėti prieš kibią jugoslavų gynyba, bet pripažinkime, kad “Lietuvos Ryte” veržtis gali labai ribotas skaičius žaidėjų.
Situaciją apsunkino ir pagrindinio įžaidėjo V. Krstičiaus trauma. A. Lucas’as ir vėl gan sėkmingai puolė, tačiau savo pagrindinių bėdų neatsikratė. Jo perdavimai dažniau išlėkdavo į užribį negu pasiekdavo laisvą komandos draugą. Gynyboje amerikietis irgi atrodė silpnai. T. Delininkaitis sužaidė labai gerai, vos nepakeisdamas komandos likimo. Antra vertus, jį turbūt smarkiai paveikė vidinė “Lietuvos Ryto” hierarchija. Klaipėdietis dažniausiai pasitenkindavo kamuolio atidavimu A. Macijauskui arba R. Šiškauskui pačioje atakos pradžioje. Ką daryti, spręsdavo lyderiai.
Kaip ir Vrsače, gynyba buvo nebloga, nors jugoslavų kontratakos ir per didelė laisvė prie tritaškio linijos pridarė problemų. Porą kartų J. Kazlausko veiksmai neatrodė itin logiški. Antrame kėlinyje komanda pradėjo gintis zona ir tai padėjo pavyti varžovus, bet treneris greitai į “centro” poziciją pastatė A. Javtoką, o šis skylių po krepšiu užkamšyti nesugebėjo. A. Okunskio buvimas aikštėje galėjo pakeisti situaciją. Apskritai ukrainietį derėjo išnaudoti labiau. Nieko stebėtino, kad jis ilsėdavosi, kai varžovai rungtyniavo žemu penketu. Vėliau į aikštę grįžo “Hemofarm” vidurio puolėjas, o štai A. Okunskio poilsis užsitęsė.
Komanda vėl tenkinosi tik vieno lyderio pastangomis. A. Macijauskas jau praeitą savaitę įsižaidė tik rungtynių pabaigoje, o vakar mėtė stebėtinai netaikliai ir naudos atnešė tik tiek, jog išprovokavo daug pražangų. Jie su R. Šiškausku tarsi keičiasi vietomis. Gerą formą įgyja tai vienas, tai kitas. Ekipa iš karto pasidaro lengvai pažeidžiama.
Ketvirtame kėlinyje pasirodė panikos ženklai. Minties atakuojant liko vis mažiau, o R. Šiškauskas vedžiojosi kamuolį vis ilgiau. Vienos “Hemofarm” atakos metu jis ir S. Kuzminskas kelias sekundes gynė vieną varžovą. R. Šiškauskas turėjo gerokai pamosuoti rankomis, kol komandos debiutantas suvokė, kad reikia grįžti po krepšiu. “Originali” gynybos sistema atrodė taip juokingai, jog net jugoslavai pasimetė ir mandagiai palaukė. Paskutinė “Lietuvos Ryto” ataka simbolizavo ekipos trūkumus ir labai priminė pralaimėjimą “Skonto”. Kamuolys pabuvojo ir A. Macijausko, ir R. Šiškausko rankose, o baigėsi viskas beviltišku metimu per rankas.
Besikartojanti liūdna istorija Europos arenose gali paguosti vilniečius tik vienu atžvilgiu. Pernai po tarptautinių nesėkmių “Lietuvos Rytas” susikaupė ir laimėjo LKL žiedus. Tiesa, siekiant pilno istorijos pasikartojimo dar reikėtų suorganizuoti avariją A. Okunskiui.
