“Žalgiris” šį sezoną gerokai primena graikišką mitą apie Sizifą ir sunkų akmenį. A. Sabonis vis ridena ir ridena komandą į kalną (visomis prasmėmis, ne tik žaidimo), bet tik trumpam atsitraukia ar atsipalaiduoja ir akmuo (komanda) rieda žemyn. Vakar (01.29) Sabas vėl griebėsi darbo ir akmuo bent jau nustojo slysti po pergalės prieš “Unicaja” 89:81.
Dvejose rungtynėse, kuriose nežaidė A. Sabonis, iš tikrųjų matėme ne tokią jau blogą Kauno ekipą. Tik jai vis truputį pritrūkdavo iki pergalės. Ramybės nedavė klausimas, kaip atrodytų tokia komanda, suderinta su Sabo jėga. Kol kas atsakymo nežinome, nes dauguma atvejų vakar komanda ir A. Sabonis vis dar buvo sunkiai suderinami reiškiniai. Laimei, kartais užtenka vieno komponento, kad svarstyklės būtų nusvertos į vieną pusę. Ekipa, žaisdama be Sabo, bent jau atsilaikė, o lyderis paskui vos ne vienas užbaigė darbą.
“Unicaja” smarkiai skiriasi nuo prieš tai buvusių varžovų. Neaukšta, lengva sudėtis, agresyviai puolantys pagrindiniai gynėjai ir “kraštai”. Ispanų komanda šiek tiek primena Prancūzijos rinktinę, tik bėga lėčiau. Neturėdami didelio ūgio, jie po 10 Eurolygos rungtynių tik truputį nusileido “Žalgiriui” pagal atkovotus kamuolius (vakar kauniečiai irgi atkovojo tik vienu kamuoliu daugiau). Taigi ir “Žalgirio” žaidimas turėjo būti kitoks.
Vis dažniau lengvu penketu besinaudojantis A. Sireika šį kartą keturis mažesnius žaidėjus įleido nuo pat pradžių. Dėl to “Žalgiris” pademonstravo gan judrią gynybą. Krepšininkai ateidavo vienas kitam į pagalbą ir pristabdė prasiveržimus vienas prieš vieną. Tai, žinoma, padidino riziką palikti varžovus prie tritaškio linijos. Iki šiol “Unicaja” pataikydavo 33,9 proc. tritaškių, todėl šis ginklas neatrodė itin pavojingas. Tolimi metimai tapo didele grėsme tik vieno žaidėjo B. Rodriguezo dėka. Nors bendras ispanų pataikymas buvo 41,6 proc., atmetus B. Rodriguezą, komanda pataikė tik 5 tritaškius iš 17. Atsisėdus snaiperiui ant suoliuko, “Unicaja” būdavo priversta ieškoti kitų ginklų.
Atrodė, kad trečiasis kėlinys taps lemiamu. Kai A. Sireika išleido A. Sabonį ir keturis lengvus žaidėjus, susidarė puiki situacija suderinti ūgio persvarą ir likusių žaidėjų mobilumą. Vos tik “Žalgiris” pradėjo pataikyti tritaškius, komanda spurtavo. Tuo metu A. Sireika griebėsi labai jau nepasiteisinusio eksperimento. A. Sabonį pakeitus T. Beardui, “Žalgiris” sustojo gintis zona. “Unicaja” tuoj pat persiorientavo. T. Beardas pasirodė nepajėgus po krepšiu sugaudyti agresyvius varžovus ir būtent dėl to ispanai pavijo kauniečius.
A. Sabonio ir T. Beardo žaidimas kartu taip pat dar kartą nepasiteisino. Čia galima įžvelgti A. Sireikos klaidelę. Išleidus du “centrus”, tapo aišku, kad bus akcentuojamas žaidimas per aukštaūgius, tačiau būtent tuo metu aikštelėje neliko E. Cotos. Kad ir kaip vertintume puikų vakarykštį G. Gusto pasirodymą, įžaidėjo sugebėjimais jis su amerikiečiu lygintis negali. O dviems “centrams” ir reikėjo būtent gero įžaidėjo. Be to, lėta kauniečių sudėtimi ispanai puikiai pasinaudojo puolime. Jų aukštaūgiai matė, kad neturi ką veikti po krepšiu ir atsitraukė. Aišku, A. Saboniui neverta lakstyti paskui C. Kornegay, nes šis iš toliau nepataiko. Vis dėlto yra dar vienas aspektas. C. Kornegay paprasčiausiai statė sieneles tiesiai prieš krepšį prie tritaškio linijos ir tai L. Bullockas, tai M. Sonko lengvai atsipalaiduodavo nuo gynėjų.
Žaidimas gynyboje susitvarkė vėl panaudojus keturis antros linijos žaidėjus. O puolime tvarkos taip ir nepamatėme. Užtai pamatėme A. Sabonį visu gražumu ir šį kartą jo užteko.
“Žalgirio” žaidime šį kartą maloniai nuteikė palyginti didelis greitis ir mažas klaidų skaičius. Vakar kontratakos vis dar buvo retos, tačiau jos bent jau buvo. Padaugėjo dviejų prieš du žaidimo. Būtent tokia A. Sabonio ir E. Cotos ataka buvo viena iš lemiamų. Be to, krepšininkai dažniau paliekami krašte, kad veržtųsi vieni. Tai pasiteisino, juk “Žalgiryje” iš tiesų yra kam veržtis.
O štai ryšiai tarp aukštaūgių ir gynėjų vis dar trūkinėja. Išskyrus trumpą atkarpą trečiajame kėlinyje, sąveika tarp nugara į krepšį ir prie tritaškio linijos žaidžiančių krepšininkų stringa. Tuo tarpu "Unicaja” moka naudotis šiuo paprastu elementu. Pamatėme ir tai, kaip svarbu duoti pailsėti E. Cotai. Šį kartą 29 min. rungtyniavęs įžaidėjas pabaigoje atrodė atsigavęs.
Ateityje A. Sabonio ir T. Beardo žaidimas kartu lyg ir atrodytų neperspektyvus, bet nepamirškime, jog “Žalgirio” laukia “Maccabi” su N. Vujčičiumi ir M. Bastonu. Čia M. Timinskas jau vargu ar bus tinkama atsvara po krepšiu.
Mano palyginimas su Sizifu turi tik vieną rimtą trūkumą. Graikų nelaimėlis pasmerktas taip niekad ir neužridenti akmens į kalną. O Sabas dar gali. Ir geriausia būtų tai padaryti po savaitės nemaloniai nustebinant Tel Avivo sirgalius.
