Toks Vakaruose paplitęs, o Lietuvoje dar vis gan lėtai plintantis reiškinys kaip grafitai (graffiti) puikiai parodo skirtingą visuomenės sluoksnių požiūrį į viešąją miesto erdvę. Vienoj pusėj solidūs dėdulės storomis piniginėmis, manantys, kad miestas priklauso jiems ir turi būti sterilus tarsi ligoninė, kitoj - maištingi paaugliai, kurių įsitikinimu, balta siena yra tiesiog bjauri.
Plačiąja prasme grafitais galima vadinti bet kokias tepliones ant sienų ar netgi mašinų. Tai tiesiog spontaniškas noras anonimiškai išreikšti save, praktikuotas dar senovės Romoje. Gali būti politiniai grafitai su tokiais giliaminčiais užrašais kaip “Lietuva - lietuviams” ar “red army go home”. Vakaruose egzistuoja gaujų grafitai, kai piešiniais ant sienų nurodoma tam tikros nusikalstamos bendruomenės teritorija. Tačiau jau tris dešimtmečius ne šie reiškiniai daugumai asocijuojasi su pačiu terminu. Kad ir kaip žiūrėtum į miesto sienų priklausomybę, teplionės yra teplionės. Kas kita - hip-hopo subkultūros atstovų piešiniai. Jie dažnai peržengia paprasto chuliganizmo ribas ir virsta menu.
Prasidėjo viskas hip-hopo lopšyje Niujorke, kai subkultūra dar tik žengė pirmuosius žingsnius. Didelio pasirinkimo, kaip išreikšti save, jos atstovai, vadinamieji “b-boys” (nuo žodžių break boys), neturėjo. Taigi 1970 m. vienas paauglys daugybę miesto sienų išmargino savo pseudonimo Taki 183 vaizdeliu. Nesunku nuspėti, kad po tokios akcijos jaunuolis tapo vietinio masto įžymybe ir sulaukė bendraamžių pavydo. Getų gyventojai pradėjo masiškai rašinėti savo pseudonimus, konkuruodami, kuris tai padarys gražiau. Toks viešas parašas pavadintas tag. “B-boys” to buvo maža ir jie perėjo prie piešinių.
Iš pradžių piešta naudojant dezodoranto flakonus, pripildytus dažų, spirito ir acetono. Technika ir repertuaras darėsi vis sudėtingesnis, dauguma piešinių tapo spalvoti. Gražiausi kūriniai pavadinti pieces (nuo žodžio masterpiece - šedevras). Piešėjai susiskirstė į brigadas. Kadangi konkurencija buvo didelė, o pasiekiamų sienų skaičius - ribotas, tarp brigadų kildavo konfliktai. Viena kompanija dažnai piešdavo ant kitos piešinių, taip provokuodama konfliktus. Beje, tikrais grafitais buvo laikomi tik purškiant atlikti piešiniai. Naudoti teptuką ar kitas panašias priemones laikyta didele gėda. Juo labiau tenka įvertinti jų rankos tikslumą ir talentą.
Grafitai išplito kaip epidemija. “New York Times” išspausdino interviu su Taki 183, gabiausius piešėjus kvietė žymios galerijos, pradėti rengti konkursai. O eiliniai jaunuoliai pradėjo piešti ant mašinų ir ypač metro vagonų. Tai sukėlė brutalią valdžios reakciją. Breikeriams buvo uždrausta šokti metro, policininkai pradėjo budėti su šunimis, netgi išrasta mašina grafitams valyti. 1983 m. vienas jaunuolis, piešęs ant sienos, buvo mirtinai sumuštas. Kaip ir reikėjo tikėtis, šios priemonės nedavė jokių rezultatų. Iš gan nepretenzingos saviraiškos grafitai tapo dar ir kovos su sistema būdu.
Suprasta, kad norint sumažinti reiškinio mastus, reikia įtraukti visuomenę. Tarkim, Toronte, veikia speciali programa. Siekiama bendradarbiauti su tėvais, bendruomenėmis, žiniasklaida. Nurodomas specialus numeris, kuriuo sienų peckiojimą pastebėjęs pilietis gali paskambinti policijai. Tai yra modernesni kovos būdai, tačiau požiūris į pačius grafitus nesikeičia. Jie esą kenkia miesto įvaizdžiui, atbaido turistus.
Lietuvoje grafitai labiausiai išplito Vilniuje ir Klaipėdoje. Natūralu, nes visa hip-hopo subkultūra labiausiai plėtėsi būtent šiuose miestuose. Uostamiestyje judėjimas prasidėjo maždaug 1994 m., šiuo metu yra keletas brigadų. Pvz., brigada “Fat cru” yra nutapiusi apie 50 piešinių. Vilniuje 2000 m. surengta akcija “Graffiti prieš narkotikus”. Tiesa, piešta ant kartono lapų. Tais pačiais metais Fabijoniškėse suorganizuotas konkursas, kurio nugalėtojas gavo piniginį prizą.
Atrodytų, kad labai panorėjus būtų galima nesunkiai sukišti judėjimą į legalius rėmus. Juk yra daugybė niūrių fabrikų, apleistų pastatų. Niekas neprieštarautų, kad jie būtų apipavidalinti. Tačiau iš tikrųjų tai negelbėtų nuo nelegalių piešinių. Dalis garsių piešėjų teigia, kad tik nelegalūs grafitai yra tikra. Tai puiki priežastis judėjimą pasmerkti ir dar geresnė - juo žavėtis.
Šis straipsnis yra Pilietinių iniciatyvų centro projekto “Pažink mane, pažink save” dalis.
