Nepriklausomybės euforiją Armėnijoje greitai pakeitė skaudus nusivylimas - net ir po dešimties metų šalis niekaip negali atsitiesti ekonomiškai. Armėnai - vis dar labai vaišinga tauta, tačiau neretai paprasti žmonės nebeturi kuo vaišinti, nes patys vos suduria galą galu. Vakarų humanitarinių organizacijų duomenimis, Armėnijoje bene žemiausias pragyvenimo lygis iš visų posovietinių valstybių. Tačiau dėl to jokių neramumų nekyla - žmones tarsi apėmusi savotiška apatija, jie susitaikę su savo gyvenimu, nors ir nepraranda vilties ateityje gyventi geriau.
Netvarka gražiajame Jerevane
Retame mieste pamatysi paminklą jo pagrindiniam architektui. Jerevane toks paminklas yra. Jis pastatytas A. Tamajanui. Šis bene garsiausias tų laikų architektas - 1924-aisiais patvirtinto miesto generalinio plano autorius. Sostinę Jerevaną šis architektas pavertė miestu-sodu su radialiniu miesto centro išplanavimu. Daugybė alėjų, žalumos, išlaikytas bendras senosios architektūros stilius, suderintas su modernia tais laikais architektūra, pavertė miestą tikru architektūros perlu. O kur dar Ararato kalno vaizdas...
Deja, turistai į šį miestą neplūsta. O paskutiniaisiais metais miesto vaizdas gerokai kenčia, nes jam tvarkyti savivaldybės ižde trūksta lėšų. Jau senokai reikia sutvarkyti apsilaupiusius pagrindinių pastatų fasadus, pagenėti netvarkingai želiančius medžius, gadinančius gražiąsias miesto alėjas.
Sunkumai Armėnijoje prasidėjo tik pasitraukus iš Sovietų Sąjungos sudėties. Dėl tuomet Užkaukazėje kilusių daugybės konfliktų šalis atsidūrė ekonominėje blokadoje. Prekiauti su Rusija buvo neįmanoma, nors santykiai su šia šalimi visuomet buvo daugiški. Didžioji dalis šalies įmonių naudojo žaliavas, įvežamas iš kitų respublikų, tad paprasčiausiai buvo priverstos sustoti ir užsidaryti.
Baisiausia jerevaniečiams ir kitų miestų gyventojams tapo elektros atjunginėjimas ir nuolat trūkinėjantis dujų tiekimas. Neretai miestas ilgas valandas skendėdavo visiškoje tamsoje. Sunku suskaičiuoti, kiek rankų bei kojų buvo sulaužyta žiemomis tamsiose ir slidžiose (nes nebuvo valomos) miesto gatvėse.
Virtuvėse atsirado dujų balionai. Deja, šildyti jais patalpas buvo pernelyg brangus malonumas. Todėl žiemos mėnesiais pro daugiabučių namų langus išlįsdavo archajiškų nešiojamų krosnelių, vadinamųjų "buržuikų", kaminai. Pasistatę tokias krosneles miestiečiai susidurdavo su kita problema - kuo jas kūrenti? Nešviečiantys miesto žibintai tapo puikia priežastimi išeiti į gatvę apsiginklavus kirvuku ir tiesiog parkuose bei alėjose apsirūpinti malkomis. Vasarą žaliavusius atokesnius parkus "medkirčiai" pavertė kirtimais. Toks "apsirūpinimo mediena" bumas apogėjų pasiekė 1994-aisiais. Metai buvo tokie sunkūs, kad šiaip jau nelinkę prarasti optimizmo armėnai virto visiškais pesimistas ir negali atsigauti iki šiol. Būtent tais metais Kijevo tiltas Jerevane buvo neoficialiai pervadintas į "savižudžių tiltą" - tiek daug žmonių nutarė baigti savo gyvenimą. Savižudybių skaičius pradėjo mažėti tik paskutiniaisiais metais. Tikėtasi ir stiprios svetur išvykusių armėnų pagalbos, tačiau turtingi armėnai netruko suvokti, kad jų siunčiama pagalba nusėda šešėlinių struktūrų atstovų kišenėse.
Nepateisino žmonių vilčių ir pirmasis šalies prezidentas Levonas Ter-Petrosianas, buvęs šiame poste 1991 - 1997 metais. Įžymus mokslininkas, disidentas ir kovotojas už žmogaus teises, vedęs Armėniją į nepriklausomybę, pasirodė esąs prastas politikas. Jis apsupo save, švelniai tariant, ne pačiais doriausiais žmonėmis, iš tautos bėdų užsidirbusiais milžiniškus pinigus. Net ir energetikos ūkio krizė buvo didžiąja dalimi inspiruota, kadangi taip buvo patogiau šešėlinėms struktūroms. Iš esmės buvo visos galimybės įveikti energetikos krizę - tereikėjo vėl paleisti po 1988-ųjų žemės drebėjimo saugumo sumetimais sustabdytą atominę elektrinę, tačiau šis sprendimas buvo visaip vilkinamas. Apsispręsta tik 1996-aisiais. Atominė elektrinė pastebimai pagerino energijos tiekimą ir apskritai žmonių nuotaiką.
Armėnai palieka gimtinę
Armėnai - įdomi tauta. Nors jų negalima vadinti nepatriotiškais, tačiau palikti savo šalį ir išvykti svetur visais laikais jiems buvo įprastas žingsnis. Daug ką pasako ir istorinis faktas, kad XI amžiuje buvo net dvi armėnų valstybės - svetur išvykusi didelė armėnų grupė įkūrė savo valstybę, egzistavusią net tris šimtmečius. Svetur išvykę armėnai nuolat buriasi į diasporas, steigia bažnyčias, žodžiu, yra tikri savo šalies patriotai, tačiau grįžti atgal nesiruošia... Netgi patys armėnai pasakoja anekdotą, kad jei svetimoje šalyje susitiks trys armėnai, tuojau pat įsteigs bažnyčią, atidarys armėnišką mokyklą ir išleis laikraštį. Žinant tokį tautos bruožą nenuostabu, kad pačioje Armėnijoje gyvena tik 3,8 (iš 8,5) milijono armėnų. Nenuostabu ir tai, kad, susiklosčius sunkiai ekonominei situacijai, nemažai armėnų išvyksta iš šalies. Pagal statistiką, šalį per dešimt nepriklausomybės metų paliko apie 800 000 armėnų - vos ne ketvirtadalis gyventojų. Nereikia pamiršti, kad dažniausiai emigruoja jaunimas ir pati gabiausia darbo jėga, tad galima tik įsivaizduoti, kaip sunku bus atsitiesti šalies ekonomikai.
Bedarbystės mastai milžiniški - nedirba beveik visos šalies didžiosios įmonės. Anksčiau beveik pusė Sovietų Sąjungos nešiojo armėnišką bižuteriją ir dėvėjo armėnišką trikotažą. Tačiau dabar posovietinėms respublikoms ši produkcija nereikalinga - ją nukonkuravo kokybiškesnės ir pigesnės vakarietiškos prekės.
Kiek geresnė padėtis tik šalies agrariniame ūkyje, dėl kurio dar šiaip ne taip laikosi visa šalis. Žemė buvo privatizuota ir tai davė gana neblogų rezultatų. Neapsižiūrėta tik vienoje vietoje - kartu su žeme kai kas privatizavo ir drėkinimo sistemas - arykus. Situacija Armėnijoje tokia, kad nedrėkinęs neužauginsi jokio derliaus. Tad ir renka arykų savininkai iš kitų žemdirbių savotišką duoklę.
Rytuose sakoma: "Nori pažinti tautą - eik į turgų". Turguje dar galima išvysti tautos optimizmą - žemdirbiai, nors ir sunkiai, bet verčiasi, prekiauja, žodžiu, gyvena ir nesiskundžia. Galima pamatyti ir įdomių vaizdelių. Štai, pavyzdžiui, vienas buvęs kolūkio pirmininkas kasdien į Jerevano turgų prekes atsiveža tarybiniu limuzinu "Čaika".
- O kodėl gi ne? Jūs tik pažiūrėkite, koks didelis jos salonas, o ir pirkėjui tai sukuria solidaus verslininko įspūdį, - pasakoja jis.
Kur link pasuks Armėnija?
Armėnija visuomet buvo viena prorusiškiausių Užkaukazės respublikų. Rusai tai vertina, tačiau draugiškų santykių armėnams nebeužtenka, o ekonominės naudos iš Rusijos gauna nedaug. Tad dabartinis prezidentas Robertas Kočharianas lyg ir linksta Vakarų pusėn. Ar reikalinga pati Armėnija Vakarams, kol kas neaišku. Europos Sąjungos valdininkai lyg ir būtų linkę spręsti problemas šiame Užkaukazės regione, tačiau bijo pernelyg kištis, kad nepapiktintų daugybę interesų šiame regione turinčios Rusijos. Patys Armėnijos žmonės vis dar tikisi susieti savo ateitį su Rusija ir labai skeptiškai vertina prezidento norus šlietis prie Europos Sąjungos. Rusai šalyje vis dar tebelaikomi savais, žmonės įsitikinę, kad šaliai gali padėti tik savi, o ne užsieniečiai.
