Jonutis VYTUTIS
Opa opa į Europą. Kaip visa šalis, taip ir "Kranklio" apžvalgininkai ruošiasi referendumui dėl stojimo į Europos Sąjungą. "Kranklys" irgi nenori likti kažkokioje Azijoje ar būti ištremtas į Afriką ar Antarktidą, todėl, kaip beveik visi Lietuvos žurnalistai, pasisako už Europą. Norime mes į ją, nes, sako, ten ir lesalas skanesnis, ir vanduo skaidresnis, ir žiemos šiltesnės. Tik gaila, kad tos Europos gėrybės, kol atkeliaus iki mūsų, bus taip nučiulptos, kad kažin ar vargšui iš Krakių ar ūkininkui iš Balbieriškio kas nors liks. Kaimietis gerai žino, kad už dyką ir arklys arklio nekaso, o apie eurus nėra ko ir kalbėti. Būtų geriausia kaimiečiui pačiam prie kurio nors europiečio prieiti ir paprašyti, bet jei taip gatvėje prieisi, pagalvos, kad koks "ubagas", ir nieko neduos.
Prie europiečio reikia prieiti gudriai. Reikia sužinoti, ką jis mėgsta, ir kartu su juo tai pamėgti. Pavyzdžiui, mūsų buvęs ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Justas Vincas Paleckis daugelį reikalų sutvarkydavo ir daug pažinčių užmegzdavo teniso kortuose. Anglai nuo senų laikų mano, kad tenisas - aristokratų sportas, tad ponai ir ponaičiai būtinai turi mokėti žaisti šį žaidimą. Ir ne tik žaisti. Senukai sėdi kokiame nors Vimbldono stadione ir varvina seilę žiūrėdami į trumpus sportininkių sijonukus, stangrius užpakaliukus, aptemptus šviesiomis kelnaitėmis, ir per liemenėlių kraštus besiveržiančius moteriškumus. Už tą vaizdą, kutenantį jų širdis ir kitas vietas, moka didelius pinigus. Aristokratų sportas negali pigiai kainuoti. Ilgakasė seksuali rusų gražuolė Ana Kurnikova, vos ne supermodelis slovakė Dani Hantuchova, juodukės seserys iš JAV Viljams uždirba milijonus. Net raketės, kuriomis jos žaidžia, kainuoja iki trijų milijonų dolerių. Tad vien jau buvimas tarp tokių žmonių rodo, kad tu - aristokratas. O aristokratas aristokrato gali ko tik nori prašyti.
Mūsų elitas tai jau pajuto. Einant į Europą būtina išmokti žaisti tenisą, nes kortuose gali užmegzti ne tik sau, bet ir visam mūsų kraštui naudingų pažinčių. Todėl ir Lietuvoje atidaromi vis nauji teniso kortai, žaisti moka ir prezidentas, ir kiti gudresnieji. Nes, pasirodo, žaisdamas su prezidentu ar premjeru gali gauti ko nors savo miestui, rajonui, gatvei, namui, žmonai, dukrai, uošvei. Kaip danguj, taip ir ant žemės.
Beje, Lietuvos sportininkai irgi jau mokosi žaisti, o kai kas iš to ir gyvena. Jau beveik dešimtmetį Vokietijos ir Olandijos klubuose uždarbiauja Rolandas Muraška. Iš mergaičių daugiau yra pasiekusi šešiolikmetė Aurelija Misevičiūtė. Šiemet, kol dar nebuvo karo, nuvažiavusi pas arabus ji laimėjo turnyrą, kurio prizinis fondas buvo 25 000 dolerių. Tai ne milijonai, bet ir Aurelija ne Ana. Bet tai tik tarp kitko. "Kranklio" tikslas - patarti ne kaip uždirbti milijonus sportininkams, bet kaip padėti senukams gauti nors kelis eurus. Pagal mus išeitų, kad reikia mokytis žaisti tenisą, nusipirkti šortus, marškinėlius, raketes ir vaidinti aristokratus. Nebūtinai Ariogalos ar Pašušvio seniūnui žaisti su kokiu nors Europos komisaru. Su Europos komisarais turi žaisti mūsų prezidentai, ministrai ir diplomatai. Žaisti tol, kol išsipūtusios nuo eurų komisarų kišenės suplonės, užtat mūsų ministrų pastorės. Su mūsų ministrais žais miestų ir rajonų merai, o tik su jais - seniūnai. O procedūra - ta pati. Vienų piniginės plonėja, kitų storėja. O kaip kaimiečiui iškrapštyti seniūno piniginę, jei jis nemoka žaisti teniso, jau kita kalba. Anglų aristokratai geria viskį, o Balbieriškio - naminę. O kaip ką nors gauti panaudojant tą ugninį vandenėlį, mūsų kaimiečių mokyti nereikia. Nuo sovietmečio kaime tai buvo pati tvirčiausia valiuta.
