Argentinoje yra visko. Pirma, apie ką pagalvoji, tai įžymusis tango, kurį argentiniečiai turi teisę vadinti savo indėliu į pasaulinę civilizaciją. Bet ir be tango yra į ką pasižiūrėti, kuo pasigrožėti ir stebėtis. Tūkstančiai kilometrų Atlanto pliažų, nuostabūs kalnų ežerai Andų papėdėje, ledynai pietuose ir džiunglės šiaurėje. Visko neišvardinsi.
Viena blogai - tam grožiui pasiekti reikia labai daug laiko. Argentina - labai didelė. Iš Lotynų Amerikos šalių plotu (2,8 milijono kvadratinių kilometrų) ji mažesnė tik už Braziliją. Tad tenka rinktis - arba mokėk už lėktuvo bilietą, arba dieną ar net dvi sėdėk prie vairo, kad pasiektum kurį nors gamtos stebuklą.
Buenos Airių gyventojams, mėgstantiems gamtą (sostinėje ir jos priemiesčiuose gyvena 12 milijonų žmonių; iš viso Argentinoje gyvena 37 milijonai), paprasčiau nei kitiems: Buenos Airių provincija dešiniuoju kraštu remiasi į okeaną, o pati sostinė įsikūrusi prie La Platos upės, įtekančios į Atlanto vandenyną, žiočių. Bet tai dar ne priežastis džiūgauti. Maudytis galima toli gražu ne visur. Kad pasiektum normalų okeano vandenį, nedrumsčiamą La Platos balintos kavos spalvos bangų, reikia pavažiuoti daugiau nei 300 kilometrų į pietus. O dar geriau - visus 400. Tuomet gali ramiai plaukioti. Nuo gruodžio iki kovo. Vėliau tampa per šalta - juntama Antarktidos kaimynystė. Baltasis kontinentas primena apie save. Besimaudydamas vos už 400 kilometrų nuo Buenos Airių gali pastebėti, kad plaukioji drauge su pingvinu. Vandens paviršiuje jis niekuo nesiskiria nuo paprasčiausio paukščio, bet pakanka jam pademonstruoti sparnus, seniai virtusius plaukmenimis. Krantan gali ramiausiai išsliuogti ruonis. Dar toliau šėlioja banginiai, medžioja orkos. Žmonių orkos neliečia, bet visas būrys gali užpulti net ir didelį banginį.
Buenos Airių provincijoje galima upėje pažvejoti. Žuvų čia nemažai. Bet nuo sostinės reikia pavažiuoti apie 130 kilometrų ir įsitaisyti pakrantės paunksnėje. Saulėje europiečiui geriau nebūti net žiemą - sukepsi per 15 minučių. Būtini vietinei žvejybai atributai (be meškerės): marškiniai ilgomis rankovėmis, galvos apdangalas ir akiniai nuo saulės. Bet net ir taip apsišarvavęs rizikuoji grįžti apdegusiomis plaštakomis.
Argentiniečiai - rami, geranoriška tauta. Bet kad nepasirodytum esąs balta varna, turi atkreipti dėmesį į vietinio mentaliteto ypatumus. "Labas. Kaip sekasi?" - paklaus jus sutikęs plačiai besišypsantis argentinietis. Jei atsakysite kaip priimta pas mus: "Šiaip sau", tai pamatysite, kaip sunerimsta vietos gyventojai. Tuoj pasipils klausimai, kas atsitiko, gal gali kuo nors padėti.
"Viskas gerai" čia sakoma nuoširdžiai, bet tai nereiškia, kad argentiniečiai išlepinti sėkmės. Paprasčiausiai jie nemano, kad pašnekovui galima įkyrėti asmeninėmis problemomis. Čia sveikinamasi su taksistais, pardavėjais, kasininkais ir šypsomasi. Atsakymas - spinduliuojančių šypsenų porcija. O taip gyventi kur kas linksmiau. Chamiškumas viešose vietose praktiškai nepasireiškia. Į chamus čia žiūrima kaip į psichikos ligonius. Na, o tokie "ligoniai" kantriai išklausomi, jiems draugiškai šypsomasi. Taip nuslopsta neprasidėję skandalai, nes įsižiebti konfliktui būtinos dvi priešiškai nusiteikusios pusės.
Savaitgaliais visą naktį iki pat ryto skamba muzika. Pakankamai garsiai, bet taip, kad nekaltų ausyse. Provincijoje muzika pradeda skambėti vos pradėjus temti. O Buenos Airėse gyvenama pagal tam tikrą grafiką. Naktimis iš penktadienio prieš pat auštant galima patekti į kamščius. Kitose šalyse tokiu metu didžioji dauguma seniai miega, o čia pradedama linksmintis. Diskotekose išeiginėmis dienomis paprastai pradedama šokti ne anksčiau kaip antrą valandą nakties, bet stengiamasi netrukdyti besiilsintiesiems. Neaišku kaip, bet argentiniečiams tai pavyksta.
Kartą užėjau į paprastutį restoranėlį, kur už palyginti normalią kainą galima valgyti kiek nori (švediškas stalas su lotynų amerikietiškuoju koloritu). Alkanam iš čia išeiti neįmanoma. Padavėjo darbas - tik priimti gėrimų ir desertų užsakymus. Visa kita į lėkštes dėkitės patys - kiek telpa ir kiek norite kartų. Tą vakarą prie gretimo stalelio sėdėjo visoje Argentinoje žinomas buvęs futbolo vartininkas kolumbietis Oskaras Kordoba. Buenos Airėse jis turi butą. Buvo matyti, kad aplinkiniai laimingi matydami seniai bepasirodydavusį dievaitį, kurį laiką žaidusį Europoje. Kol jis nebuvo baigęs valgyti, jo niekas netrukdė.
Pasisotinęs Kardoba eina prie padavėjų grupės ir su kiekvienu iš jų atskirai nusifotografuoja. Išpleškino kokius dvidešimt kadrų. Po to jis bendrauja su jo gerbėjais restoranėlio lankytojais ir dalija autografus. Jis pasirašinėja visiems norintiesiems be jokių išimčių. Ši ceremonija užtrunka dar dešimt minučių. Niekas neskuba, nesistumdo. Žmonės labai taktiškai reaguoja į asmeninį futbolo žvaigždės gyvenimą. O žvaigždė savo ruožtu žino, kaip elgtis visuomenėje, kaip nedemonstruoti savo populiarumo.
Apie šios šalies maistą galima kalbėti ištisas valandas. Tai atskira tema. Maisto - savitas etiketas, ypač Buenos Airėse. Sostinės gyvenimas, kaip jau buvo minėta anksčiau, turi ryškų naktinį akcentą. Dauguma maitinimo įmonių dirba pagal griežtą grafiką: dieną - nuo 12.00 iki 15.30, o vakare - nuo 20.00 iki 24.00 valandos. Realiai žmonės išsiskirsto po pirmos valandos nakties. Visą dieną dirba begalė kavinių, kur galima greitosiomis užkąsti ir išgerti puodelį kavos. Bet tai - tik užeigos. Laikoma, kad geriausia valgyti įstaigose, kurių darbo laikas griežtai nustatytas.
Tiesa yra ir tokių įstaigų, kur nuolatiniai klientai sutinkami kaip artimieji ir nenustatytu laiku, sakykim, kad ir 17 ar 18 valandą. Nors ruošiamasi naktinei pamainai, iš pagarbos jums vis tiek ką nors greitosiomis paruoš. Bet tokiu metu valgydami turite būti pasiruošę, kad jums visi, kas tik užeis į restoraną, gali užduoti klausimų. Tai gali būti ir darbuotojų giminaičiai, ir restorano savininkų verslo partneriai, tokiu metu atėję savais reikalais, o ne pavalgyti. Daugiausia, ką jie gali užsisakyti - kavos. Spirituoti gėrimai dieną draudžiami.
Kartą nepatogiu valgyti metu buvau užkluptas bevalgantis. "Kas nutiko, - susirūpinęs paklausė manęs pažįstamas, - kad tu valgai tokiu metu?" Mano negudrus atsakymas: "Užsimaniau pavalgyti" buvo nesuprastas. "O ką veiksi vakare?" Valgymo grafikas sudarytas nuo neatmenamų laikų ir jo keisti nevalia.
Nuo aštuntos valandos vakaro paprastai valgo vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas - kur kas vėliau. Kartą nutariau atšvęsti savo gimtadienį, į restoraną pasikviečiau daugybę draugų. Šeimininkas ilgai negalėjo suprasti, kodėl šventė turi prasidėti 20 valandą. Visa tai vyko sausio mėnesį - pačiame Pietų pusrutulio vidurvasary. "Brangusis, laikykis bent kokio padorumo, - pasakė jis. - Tegu liaudis pradeda rinktis nors dešimtą valandą, tuomet nors pradeda temti".
Visi atsikalbinėjimai, kad nakčiai nesveika prisivalgyti, čia tik sukelia šypsenas. Būtent pradėjus temti dera pradėti puotauti, antraip tai visai nelaikoma valgymu. Patikslinsiu: užbėgti į restoranėlį - ne tas pat kas į naktinį klubą - pusę pirmos nakties ir užsibūti ten kokią valandėlę Buenos Airėse - šventas reikalas.
Kulinarinę temą norėčiau baigti pagrindine maisto sudedamąja dalimi. Tai yra mėsa. Savo šalyje užaugintą jautieną argentiniečiai ne be pagrindo laiko geriausia pasaulyje. Ir turistai būtinai tuo privalo įsitikinti. Pasimėgavę tango, jie puola prie mėsos. Specializuotų restoranų - ant kiekvieno kampo. Mėsa ruošiama ant pariljė - metalinių grotelių, po kuriomis - žarijos.
Gana greitai įsitikinau, kad turistų lankomose vietose neparagausi patiekalo, kuriuo garsėja Argentina. Taip, mėsa skani, puikiai paruošta - tai gali pasakyti bet kuris šioje šalyje apsilankęs europietis. Tačiau vietiniai gurmanai žino savas vietas, kurios nenurodytos jokiame turistiniame vadove. Man pasisekė, tad po kokio pusmečio vietinis aborigenas man tvirtai pareiškė, kur valgoma pati tikriausia argentinietiška mėsa.
Paslėpta nuo neišrinktųjų akių tokia užeiga buvo ne sostinėje, o nuo jos už kokių 30 kilometrų. Tačiau tai žinovams netrukdo joje reguliariai lankytis. Išeiginėmis dienomis mėgėjų ypatingai pavalgyti čia privažiuoja tiek, kad laisvo stalelio prisieina laukti gerą valandą. Va čia ir pamačiau nacionalinį kultą. Mėsą šioje užeigoje užburia tikri burtininkai. Ji ruošiama laikantis visų subtilybių. Tokio restorano šeimininkas būtinai turi savo bandą, rupšnojančią žolę jo pievose. Maža to - jis net turi savo skerdyklą. Juk reikia laikytis tradicijų. Yra ir kitokių paslapčių. Tačiau kas jas išduos?
Argentinoje, kurios kaip savarankiškos valstybės istorija prasidėjo 1810 metais, galima išgirsti pasakojimų apie tolimą ir nelabai tolimą praeitį. Kurie iš jų turi realų pagrindą, o kurie yra mitai ir legendos, labai sunku atskirti. Suvalgęs kelis gabalus puikios mėsos ir ištuštinęs butelį puikaus vietinio vyno, vienas atsitiktinis mano pažįstamas papasakojo tokią istoriją:
- Mano žmonos prosenelis, - pradėjo jis iš tolo, - į Argentiną iš Italijos atvyko 1874-aisiais. Pamatęs Buenos Aires jis nusprendė, kad čia gyvena labai išdidi publika, o labai didelių teritorijų niekas nesirengia apgyvendinti. Ir jis išsiruošė įsisavinti neaprėpiamų platybių. Nusigavo už 1 000 kilometrų, nuėjo pas kažkokį viršininką ir pasakė norįs pirkti 1 000 hektarų žemės. Taip, taip, nesuklydau - 1 000 hektarų. Vietinė valdžia pasižiūrėjo į jį kaip į beprotį. "Kam pirkti, jei ši žemė ir taip dirvonuoja?" Bet italas būtinai norėjo gauti dokumentus. Jis iš Europos neseniai atvykęs, tad suprato, kad civilizacija greitai pasieks ir nuokampiausius jo naujosios tėvynės kampelius. Žemę jam pardavė už juokingai mažą sumą ir išrašė visus būtinus popierius.
Na o to italo palikuonys iš kartos į kartą pardavinėjo iš jo paveldėtas žemes. Dabar telikę vos 1 600 hektarų. Bet iki šiol ten ganosi tiek raguočių, kad išlaiko du paskutiniuosius tiesioginius paveldėtojus. Pastarieji kasmet kelis mėnesius mėgsta pagyventi Europoje. Likusį laiką leidžia didžiuliuose butuose Buenos Airių centre. Kartkartėm aplanko savo žemes. Apie kokį nors tikrinimą nėra nė kalbos. Kad ir kiek vogtų paskirtasis žemių valdytojas, visko išvogti neįmanoma. Tikslaus bandos skaičiaus vis tiek niekas nežino. Dešimtim mažiau, dešimtim daugiau...
