1961 metų birželį Vienoje vykusiame šalių pasitarime Sovietų Sąjungos Kosmonautų partijos generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas JAV prezidentui Džonui Kenedžiui staiga įteikė netikėtą dovaną - ne itin kilmingą šuniuką. Tačiau Pušinka pasirodė neesąs toks jau visai nekilmingas - jį atsivedusi kalė buvo garsioji Strelka, kuri kartu su Belka pabuvojo kosmose.
Vienos pasitarimas buvo sunkus išbandymas ką tik išrinktam amerikos prezidentu Džonui Kededžiui. Nikita Chruščiovas šaipėsi iš jo, vadino berniūkščiu, kalbėjosi pamokomu tonu.
D. Kenedžiui buvo sunku savo tėvynainiam prisipažinti, kad su juo buvo elgiamasi nepagarbiai, bet jis tam rado jėgų ir pakankamai ramiai papasakojo apie susitikimą: "Ponas Chruščiovas... tiki, kad pasaulis vystysis būtent taip, kaip jis nori, ir dargi be jokios prievartos. Jis pasakojo apie savo šalies pasiekimus kosmoso srityje. Jis pabrėžė esąs tikras, kad jo šalis aplenks mus gamybos ir prekybos mastais ir taip visam pasauliui įrodys, kad jo sistema yra geresnė nei mūsų".
D. Kenedis nepatikėjo N. Chruščiovo šnekomis ir jo planus "pavyti ir aplenkti Ameriką" laikė nepagrįstais. Tačiau vieną kozirį N. Chruščiovas vis dėlto turėjo - tai kosmoso užkariavimas. Ne veltui didžiųjų Sovietų Sąjungos pasiekimų sąraše kosmosas buvo įrašytas pirmuoju numeriu.
Dovanotas šuniukas kėlė dviprasmiškas mintis: tarsi dovana nuoširdi - D. Kenedis labai mylėjo šunis. Tačiau kita vertus, tai buvo lyg nuolatinis priminimas - nepamirškite, kad mes, o ne jūs pirmieji pasiuntėme į kosmosą gyvūnus.
D. Kenedis apsimetė nepastebįs N. Chruščiovo ironijos ir parašė jam padėkos laišką, kuriame pagyrė, kad jo dovanotas šuniukas puikiai pakėlė skrydį per Atlantą. "Žinoma, - pridūrė laiške D. Kenedis, - tai niekis palyginti su tuo, kokia dalia teko jo motinai..."
Vienos pasitarimas baigėsi nedraugiškai - mat N. Chruščiovas beveik atvirai grasino paskelbsiąs Amerikai karą, jei toji nesutiks su sovietų pasiūlytu "vokiškojo klausimo" scenarijumi. Tačiau D. Kenedis gasdinimų neišsigando ir ištarė savo garsiąją frazę: "Ką gi, tokiu atveju mūsų laukia šalta žiema, ponas pirmininke".
Karas - tarsi progreso variklis
Tačiau "šalta žiema" sovietų lyderio neišgąsdino. Atvirkščiai, N. Chruščiovas visom išgalėm buvo pasiruošęs laimėti politinį pokerį prieš "nesubrendėlį" D. Kenedį.
Tai, kad N. Chruščiovas deramai neįvertino D. Kenedžio, rodo ir tas faktas, kad sovietų lyderis Kuboje ryžosi pristatyti branduolinių raketinių bazių. Toks sprendimas vos neprivedė prie pasaulinio branduolinio karo.
Nors N. Chruščiovui nepasisekė apsodinti šalies kukūrūzais ir mažai naudos davė naujas partijos komitetų suskirstymas į miesto ir kaimo komitetus, nors kilo nepasitenkinimas armijoje ir partijoje, bet kosmosą Chruščiovas vis dėlto įveikė! Jam be galo norėjosi naujausiais kosmoso atradimais sustiprinti savo šalies pozicijas ir parodyti Amerikai, jog jis ne iš kelmo spirtas.
Didžiulės išlaidos
"Viskas, ką darome, turi būti sutelkta vienam tikslui - bet kokia kaina aplenkti rusus ir pirmiems pasiekti Mėnulį. Antraip nėra tikslo leisti tokius milžiniškus pinigus, nes kosmosas manęs nedomina", - sakė D. Kenedis.
"Palaidoti" kapitalizmo nepavyko. N. Chruščiovas buvo pašalintas iš valdžios, tačiau "kosmoso lenktynės" tarp didžiųjų šalių tebevyko ir toliau. Laikoma, kad jos baigėsi tik 1975 metais, kai abi šalys susitarė dėl bendros kosminės "Apolon-Sojuz" programos. Tačiau prieš tai amerikiečiams dar reikėjo aplenkti sovietus kelyje į Mėnulį...
D. Kenedžiui, o vėliau L. Džonsonui pavyko įtikinti savo tautiečius, kad didžiulės išlaidos tikrai reikalingos, norint užkariauti kosmosą ir taip aplenkti Sovietų Sąjungą. 1963 metais 33 procentai amerikiečių palaikė kosmoso užkariavimo idėją, o po 2 metų neleisti įsigalėti kosmose "prakeiktiems raudoniesiems" jau pritarė net 58 procentai amerikiečių.
Mėnulio užkariavimas
D. Kenedžio tikslas buvo pasiektas - apie 1968-uosius JAV aplenkė Sovietų sąjungą. Didžiausias laimėjimas- 1969 metais amerikiečių išsilaipinimas Mėnulyje.
Per tuos metus sovietai karštligiškai dirbo prie Mėnulio programos. Jau buvo sudaryta kosmonautų komanda, vadovaujama Aleksejaus Leonovo. Tačiau viena po kitos sproginėjo paruoštos startui raketos nešėjos N-1 (1969 - 1972 metais susprogo net 4).
Galų gale valdžios kantrybė trūko ir generaliniu kontruktoriumi buvo paskirtas Valentinas Gluško, kuris gana skeptiškai žiūrėjo į kosmoso užkariavimo idėją. Tad, ko gero, dėlto situacija nesikeitė.
Nesėkmės, avarijos į kurias pateko kosminis laivas "Sojuz", žymaus kosmonauto Vladimiro Komarovo, kosmonautų Vladislovo Volkovo, Georgijaus Dobrovolskio ir Viktoro Pacajevo žūtys atvėsino sovietų valdžios lyderius. Mat avarijų ir žūčių jau nebebuvo įmanoma nuslėpti, tad Brežnevo komanda nutarė savo įvaizdžiu neberizikuoti. Buvo nutarta nebešvaistyti milžiniškų lėšų, kuriant kosmines raketas, o kosmosą tyrinėti zondais, mėnuleigiais ir kitomis mažiau pavojingomis priemonėmis.
Kai 1969 metais Nilas Amstrongas žengė pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi, 500 milijonų viso pasaulio gyventojų sekė įvykius sulaikę kvapą. Vienintelė šalis, atsisakiusi tiesioginės tokio įvykio transliacijos, buvo Sovietų Sąjunga. Jos propagandos mašinai teko nelengva užduotis: kaip įmanoma sumenkinti šį amerikiečių pasiekimą. KGB bandė įtikinti žmones, kad jokio išsilaipinimo ir nebuvo, kad visa tai tik gerai organizuotas spektaklis, paruoštas kino studijoje.
Kiek kainuoja kosminės lenktynės
Kosmoso užkariavimas pasirodė besąs labai brangus užsiėmimas (kažkuris iš sovietinių lyderių nustebęs pasakė: "Įsivaiduokite, kosmosas brangesnis už plėšinius!").
Pasaulyje vyko techninė revoliucija, o menkas darbo našumas Tarybų Sąjungai neleido lyderiauti.
Tačiau "Žvaigždžių miestelyje" sukurta keletas genialių konstrukcinių sprendimų, kuriais galima didžiuotis ir šiandien. Paradoksalu, tačiau tų pačių nelaimingų raketų N-1 varikliai iki šiol vertinami amerikiečių ir atnešė Rusijai nemažus pinigus.
Tačiau aštuntojo dešimtmečio viduryje tapo aišku, kad kosmoso lenktynės - ne Sovietų Sąjungos pečiams, tad bendra programa "Apolonas-Sojuz" leido oriai iš jų pasitraukti į tas sferas, kur sovietai dar jautėsi tvirtai.
Kosmoso tyrinėjimai visada buvo usiję su karo technologijomis. Tas pačias raketas, kosminius laivus, palydovus, tik nežymiai modifikuotus, buvo galima nukreipti į priešo strateginius centrus ir miestus. Palydovai teikė ne tik meterologines žinias - kartu šnipinėjo karines bazes, armijos išdėstymą.
Ir štai atėjo metas "žvaigždžių karams". Dar vienas paradoksas - nepaisant propagandos, sovietiniai lyderiai labai rimtai žiūrėjo į kosminės, priešraketinės sistemos sukūrimą.
Devintojo dešimtmečio pradžioje sovietų valdžios viršūnėse sklandė slogios nuotaikos: jei Ronaldui Reiganui pasiseks įgyvendinti karinę kosminę programą, Sąjungai gresia bankrotas. Sovietų Sąjunga neturėjo tiek lėšų, kad galėtų koja kojon žengti su amerikiečiais. Užtat reikėjo atsipūsti. Tai buvo galima pasiekti tik propaganda. Visas pajėgas reikėjo mesti ir sustabdyti R. Reiganą - taip išlošti nors kiek laiko, ekonomikai reformuoti. Buvo aišku, kad sovietų šalyje bręsta permainos. Tačiau prireikė dar keleto metų, kol M. Gorbačiovas leido tam išsipildyti...
Lenktynės tęsiasi
Tačiau kova dėl kosmoso nesiliauja nė minutei. Šiuo metu kosmoso "užkariavimo" srityje itin ryškios JAV pastangos, į kurias lygiuojasi Rusija, Kinija, Indija ir Japonija, taip pat puoselėjančios kosminės erdvės įsisavinimo ambicijas. Didžiosios valstybės siekia užvaldyti kosmose esančius strategiškai svarbiussąsiaurius, kuriuose susikerta įvairios komunikacijų linijos. Šių taškų kontrolė leis valstybėms įgyti didelių karinių, politinių ir ekonominių pranašumų žemėje. JAV planuoja ne vėliau kaip iki 2020 metų Mėnulyje pastatyti bazę iš kurios bus vykdoma tolesnė ekspansija į Marsą ir kitą kosminę erdvę. Rusija irgi skuba įgyvendinti analogiškus planus ir bazę Mėnulyje įkurti iki 2032 metų.
