Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Praėjusio antradienio rytą Kaune, Kovo 11-osios gatvėje, šalia 112-uoju numeriu pažymėto penkių aukštų daugiabučio, praeivius pribloškė šiurpus radinys - ant žemės šalia namo gulėjo sunkiai sužalota senutė. Netrukus paaiškėjo, jog tai to paties daugiabučio gyventoja, 1916 metais gimusi Ona Pontežienė. Nors moteris buvo skubiai nuvežta į Kauno medicinos universiteto klinikas, po kelių valandų medikai konstatavo jos mirtį. Kauno VPK pareigūnai įtaria, jog moteris iškrito ar iššoko iš savo buto ketvirtajame aukšte balkono. Ar toks spėjimas pasitvirtins, ar bus keliamos kitos versijos - paaiškės atlikus tyrimą. Tačiau tą pačią dieną policijos pareigūnai iš minėto buto išsivežė bei į areštinę uždarė O. Pontežienės anūkę Deimantę (24 m.) bei penkeriais metais vyresnę pastarosios draugę Astą. Taip pat policininkams teko pasirūpinti, kur priglausti šeštuosius metukus bebaigiantį Deimantės sūnelį. Jis apgyvendintas Vaikų gerovės centre "Pastogė".
Anūkė močiutės nekentė
O. Pontežienė su anūke Deimante šiame bute gyveno jau seniai. Maždaug prieš dešimtmetį mirė senutės sūnus - Deimantės tėvas (pastarasis, vos gimus dukrai, su alkoholį pernelyg pamėgusia žmona nutraukė visus ryšius ir su mažyle apsigyveno pas tėvus), o vėliau ir jos vyras. Tad savo anūkę O. Pontežienė nuo vaikystės augino pati. Deimantė nebuvo ištekėjusi, tačiau augino mažametį sūnų. Beje, žmonės tikino, jog dėl prastos priežiūros mažametis iš motinos kuriam laikui buvo paimtas, tačiau vėliau vėl buvo grąžintas. Pastaraisiais metais šiame bute apsigyveno ir Deimantės draugė Asta. Deja, santarvės tarp senolės ir jos vaikaitės nebuvo jau seniai. Žmonių teigimu, šiame bute buvo galima dažnai išgirsti triukšmą, barnius, muštynes. Niekas neabejoja, jog anūkė skriausdavo savo močiutę, tačiau neatmetama, kad agresyvaus charakterio jauna moteris susipykdavo ir su savo drauge Asta.
Senolė bijojo kelti koją į savo namus
Kiek žmonės pamena, O. Pontežienė jau seniai vaikščiojo nusėta mėlynių, sumušta, sukruvinta. Ji ne kartą užeidavo pasiguosti kaimynams, prašydavo iškviesti policiją, kad šie pagąsdintų jos skriaudėją, tačiau pastariesiems pakėlus telefono ragelį, užguita moterėlė savo versiją skubiai keisdavo - imdavo teisinti anūkę bei tvirtindavo, kad nukentėjusi ne nuo jos, o buvusi užpulta gatvėje. Žmonės tikina žiną, jog anūkė O. Pontežienę ne vieną kartą yra stipriai sumušusi, net sulaužiusi ranką, šonkaulius. Dėl šių sužalojimų moteris net gulėjusi ligoninėje, tačiau niekada dėl to nesiskundusi. O. Pontežienę kaimynai dažnai galėdavo matyti sėdinčią laiptinėje į valgančią iš krepšelio - maisto likučių jai nepagailėdavo netoliese įsikūrusios turgavietės prekybininkai. Ant radiatorių suvargusi senutė džiovindavosi savo šlapias kojines, avalynę ar drabužius. Šiltesniu metų laiku laiptinėje ji ir nakvodavo, labai dažnai priguldavo kieme ant suolelio. Buvo aišku, jog senolė bijo kelti koją į savo namus. Beje, dar pirmadienio rytą, dieną prieš savo mirtį, O. Pontežienė tylėdama taip pat sėdėjo laiptinėje ant palangės. Ji niekam neaiškino, kodėl neina namo, nesiskundė, jog yra skriaudžiama.
Atiminėjo pensiją
Namo gyventojų teigimu, ši moteris gaudavo gana nedidelę (apie 250 Litų) pensiją ir turėdavo nuolat "šelpti" anūkę, padėti išlaikyti pastarosios sūnų, nes Deimantė niekur nedirbo. Esą dėl to už butą buvo susidariusi didžiulė - ne mažiau kaip 7 000 litų - skola. Gyventojai tikino, jog Deimantės gyvenimo būdas nebuvo pavyzdingas. Maždaug nuo 12-13 metų jos elgesį galima pavadinti amoraliu.
Viena namo gyventoja prisipažino dažnai melsdavusi, kad O. Pontežienė greičiau numirtų - esą jai būdavo nepaprastai gaila žiūrėti į taip žiauriai skriaudžiamą seną žmogų. Blogiausia tai, jog senolei niekas negalėjo padėti - ji visomis išgalėmis gindavo anūkę, tačiau, kaip jau buvo minėta, tai darė iš baimės.
Gyventojai netiki savižudybės ar nelaimingo atsitikimo versija
Kalbėdami apie šį šiurpų įvykį, namo gyventojai negali patikėti versija, jog senutė galėjo pati iškristi ar iššokti iš balkono. Esą pastaruoju metu ji vos krutėjo - eidavo lėtai, dažnai stabteldama pailsėti.
- Senolė tikrai neturėjo jėgų taip aukštai pakelti kojas, kad galėtų pasiekti balkono kraštą, - karštai nelaimingo atsitikimo ar suplanuotos savižudybės versiją neigė ne vienas namo gyventojas.
