Remigijus RAINYS
Nors daugelis lietuvaičių neįsivaizduoja Velykų stalo be margučių, tačiau jau pagonių religijoje kiaušinis buvo laikomas gyvybės atsiradimo ir vaisingumo simboliu, kaip tik tada atsirado iki šiol išsaugoti ritualai bei žaidimai. Manyta, jog pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gemalu pasivertusios gyvatės pavidalu. Iš čia ir kilo paprotys susėdus pirmųjų velykinių pusryčių eiti bukynių. Taip mūsų protėviai vadino veiksmą, kai vienas laiko kiaušinį, o kitas daužia jį kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės - požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą, todėl margučiai ir buvo ridinėjami žeme, kad žadintų požemio gyventojus. Tikėta, jog kiaušiniai turį ypatingų galių - jais valgydindavo ligonius, dėdavo ant žaizdų. Moterys, gerdamos žalius kiaušinius, tikėjosi išsigydyti nevaisingumą. Tačiau didžiausią galią turėjo Velykų margučiai, kuriuos vyrai užkasdavo laukuose, kad užaugtų didesnis derlius, o moterys kelis dažytus kiaušinius pasilikdavo namuose ir po Velykų, kad apsaugotų nuo žaibų.
Sukčiavo ir protėviai
Ilgainiui bukynės virto savotiškomis varžybomis, kurių metu buvo išrenkamas pats stipriausias margutis, o jo turėtojas laimėdavo kokį nors prizą: galėdavo pasiimti varžovų pradaužtus margučius ar gaudavo kelis papildomus iš bendros kraitelės, jau nekalbant apie savotišką moralinį pagerbimą. Stipriausio kiaušinio savininkas garsėdavo net per kelis kaimus, todėl iki šiol laimėti stengiamasi bet kokiais būdais. Dažniausiai tai daroma kuo labiau ranka apimant savo kiaušinį, kad priešininkui liktų kuo mažesnis plotas smūgiui, ar specialiai verdant margučius kruopščiai slepiamomis technologijomis. Atsiranda ir mėgėjų eiti lengviausiu - apgavystės - keliu. Tokie bukynių dalyviai stengiasi varžovų margučius pramušti mediniais ar net akmeniniais kiaušiniais. Ir tai nėra mūsų laikų išradimas. Vilniuje, Gedimino kalne, rastas akmeninis, o Dainų slėnyje - medinis margutis. Abu jie datuojami XIII amžiumi, tad galima numanyti, jog sukčių netrūko ir senovėje. Norintiesiems žūtbūt laimėti bukynes ir nenorintiesiems būti demaskuotiems, siūlome išsivirti ir numarginti žąsies kiaušinį. Tiesa, reikia pasiieškoti kuo mažesnio žąsies kiaušinio, nes šiaip jie gerokai didesni už vištos, tačiau jų lukštai nepalyginti tvirtesni.
Margučių ridenimo čempionatas
Savotiškai kito ir kiaušinių ridenimo specialiais loveliais paprotys. Gyvačių žadinimas palaipsniui virto varžybomis, kurio margutis nuriedės toliausiai. Tokio kiaušinio savininkas buvo laikomas ne tik nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam tais metais seksis visi jo sumanyti darbai. Dar vėliau buvo varžomasi stengiantis sumaniai loveliu paleistu margučiu pataikyti į varžovo kiaušinį. Jei margučiai susiliesdavo, taiklusis ridinėtojas pasiimdavo abu. Anuomet kone kiekviena kaimuose gyvenančių ūkininkų šeimyna margindavo ne mažiau kaip po kapą kiaušinių, todėl ridenimas užtrukdavo ilgai, o laimingieji savo "grobį" parsinešdavo krepšiais. Vėliau daug kur buvo įvesta taisyklė, jog už priliestąjį kiaušinį gali būti sumokama nedidelė išpirka. Toks atsiskaitymo būdas labiau paplito miestuose, kur Velykoms buvo marginama mažiau margučių. Ir šiandien margučių ridenimas labai populiarus, nors nacionalinė ridentojų federacija dar neįkurta ir šalies pirmenybės nerengiamos. Dažnai po sočių velykinių pusryčių stebėdami, kaip jų vaikučiai ridena margučius, tėtušiai patys azartiškai įsitraukia į varžytuves šalin nustumdami verkšlenančius vaikus.
Velykų medis virto Kalėdų eglute?
Magišką reikšmę turėjo ir pats kiaušinių marginimas. Ant viena spalva nudažytų kiaušinių buvo skutinėjamos saulutės, kad augmenijai netrūktų saulės, žvaigždės - kad laukams netrūktų šviesos ir naktį, žalčiukai - kad pabustų gyvybė, taip pat įvairi augmenija ir raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjo ir kiaušinių spalva: raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda - žemę, mėlyna - dangų, geltona - pribrendusius javus. Kai kurie gražūs velykiniai papročiai jau užmiršti. Dabar jau mažai kas žino, kad per Velykas būdavo puošiama Velykų eglutė. Eglės formos medelis buvo padaromas prie tiesios kartelės ar šakos pririšant eglės šakeles. Jame būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatydavo kiaušinius. Margučių turėdavo būti 12 arba 9, nes šie skaičiai buvo laikomi magiškais, nešančiais laimę. Velykų medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Gali būti, kad Velykų eglutė buvo visiems mums įprastos Kalėdų eglutės pirmtakė, mat ją jau puošdavo persai, Naujuosius metus švęsdavę kovo mėnesį.
Geroji Velykė ir jos įpėdinė
Anuomet vaikai labiau tikėjo ir Velyke. Pamiškėje gyvenanti senutė, pasak legendos, savo mažulyčiame namelyje dieną naktį dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Rytą kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du nuostabiais raštais išmargintus Velykės kiaušinius. Apie mažutį Velykės namelį, kurį kasmet buvusioje sodyboje Radviliškio rajone, Pašušvio kaime, statydavo dabar Kėdainiuose gyvenančios Jadvygos Baltraitienės vaikai ir anūkai, jos šeimininkė pasakoja su didžiule nostalgija. Buvusią pedagogę, turinčią polinkį į tapybą, muziką ir šiaip į viską, kas gražu, derėtų vadinti jei ne gerąja Velyke, tai bent jos verta įpėdine, nes net kelias savaites prieš Velykas ji atkakliai triūsia norėdama suteikti malonumo ne tik savo artimiesiems, bet ir pažįstamiems bei draugams.
Europos Sąjunga - prieš kaimiškąsias dedekles
Jadvyga sako kiaušinių marginimu susidomėjusi būdama jau 16 ar 17 metų, kai vienas iš šeimos draugų papasakojo, kaip tai daroma jo tėviškėje. Išgirdusi apie kiaušinių marginimą vašku, Jadvyga meistriškumo siekė bandymų keliu, naudodama pačius primityviausius įrankius. Moteris savo metodo neslepia ir turi net kelias iš jos šio meno išmokusias pasekėjas. Svarbiausia, jog raštus kurti galima tik su tikru bičių vašku, nes visos dabartinėms žvakėms naudojamos medžiagos neatlaiko virimo temperatūros ir ornamentai išnyksta. Taigi, jeigu turite tikro bičių vaško, pasirūpinkite kaimiškais kiaušiniais su baltais lukštais. Kitiems metams to atidėlioti neverta, nes Europos Sąjungos įstatymai nebeleis kelias višteles auginančiam kaimiečiui tokių kiaušinių pardavinėti, jei jie nebus pažymėti specialiu spaudu. O specialųjį spaudą bus galima gauti tik auginant didelį skaičių vištų. Tuomet teks marginti paukštynų produkciją, nors ir padidės verdant suskilusių margučių procentas. Beje, Jadvyga tikina, kad jai taip ir nepavyko rasti būdo, kaip išvengti kiaušinių skilinėjimo verdant, nors išbandė ne tik visų rekomenduojamą druską ar actą.
Marginimui naudojamas ir "Fairy"
Tačiau apie virimą kalbėti dar anksti, nes kiaušinius reikia kruopščiai nuplauti muilu ar reklamuojamuoju indų plovikliu "Fairy" ir perplauti keliais vandenimis. Tuomet J. Baltraitienė juos sudeda į dubenį ir šildo orkaitėje, kol kiaušiniai apšyla tiek, kad paėmus į ranką vos jaustųsi šiluma. Kai ištirpsta metaliniame indelyje ant metalinės plokštelės virš mažiausia ugnimi degančios dujinės viryklės kaitinamas vaškas, jau galima imtis kūrybos. Vašką reikia kaitinti itin atsargiai, nes perkaitęs jis užsiliepsnoja lyg spiritas. Ornamentai vašku "išrašomi" naudojant į medines šakeles įsmeigtus baltinių smeigtukus, įvairaus dydžio nėrimo vašelius ar net stambesnes adatas. Ornamento elementai turi būti nedideli, nes smeigtuko galvute daug vaško nepakabinsi. Jadvyga sako vieną kiaušinį marginanti ne trumpiau kaip pusvalandį, o sudėtingesniems raštams kartais sugaištanti net valandą. Todėl moteris per dieną retai kada numargina daugiau nei dešimt margučių. Po to kiaušiniai nakčiai merkiami į specialų tirpalą, kurį reikia pasiruošti dar prieš tris savaites. Juodalksnio žievė ir toks pat kiekis surūdijusios geležies laikoma užpilti vandeniu. Į tą nupiltą vandenį ir merkiami kiaušiniai.
Dažoma ir svogūnų lukštais, ir vanta
Rytą kiaušiniai ištraukiami ir sudedami į puodą su taip pat išvakarėse išvirintais svogūnų lukštais. Lukštų nedera gailėti, nes viralas turi būti tirštas. Kiaušiniai sudedami tik viena eile ir būtinai taip, kad neliestų vienas kito. Verdant puodo šiukštu negalima maišyti. Skysčiui užvirus po kelių minučių, priklausomai nuo to ar norėsite, kad margučių tryniai būtų skysti ar minkšti, jau laikas po vieną traukti juos iš puodo ir sausu skudurėliu skubiai nuvalyti išlikusį vašką. Belieka jūsų kūrinį išblizginti lašinių bryzeliu. Ornamentai išlieka šviesūs, o kitas margučių paviršius nusidažo tamsiai ruda, pilka ar net juoda spalva. Vietoj lukštų Jadvyga kartais naudoja ir anilino dažus, tačiau tuomet reikia kruopščiai prieš šviesą patikrinti kiekvieną margutį, nes suskilusių vartoti maistui nepatartina. Šiaip J. Baltraitienė pirmenybę teikia natūralioms dažomosioms medžiagoms. Žalia samanine spalva margučius nudažo nuo senos vantos nuskabyti beržo lapeliai ar rugių želmenys.
Kad margučių netektų išmesti...
Jadvyga kone prieš kiekvienas Velykas išpuošia mažiausiai po 150 margučių, tačiau daugelį jų išdalina draugams ir pažįstamiems, pilną kraitelę vežasi į Šiaulius, kur prie velykinio stalo dukros namuose tradiciškai susirenka visa jos šeima. Todėl gražieji margučiai suvalgomi per mažiau nei porą dienų, o per daug kiaušinių prisimarginusioms šeimininkėms rekomenduojama juos laikyti šaldytuve, bet ne ilgiau kaip savaitę. Margučių perteklių išmoningos kulinarės sunaudoja gamindamos mišraines arba kepdamos "triufeliais" vadinamus sausainius. J. Baltraitienė labai norėjo išsaugoti gražiausius savo kūrinius atminimui, tačiau paprastai juos išdalina draugams. Norint margučius išlaikyti kolekcijai, reikia juos palaikyti tamsioje, sausoje vietoje, kad gerai sudžiūtų jų viduriai, antraip netyčia sudaužę tokį "eksponatą" iš jo pasklidusį kvapą įsiminsite ilgam. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus specialistai muziejinius margučius anksčiau "užkonservuodavo" atsargiai nupjaudami patį kiaušinio smaigalį ir specialiu mažulyčiu šaukšteliu iškrapštydami visą jo turinį. Į tuščią lukštą būdavo pripilama tirpinto vaško ir vėl priklijuojama nupjautoji dalis. Dabar muziejininkai teigia dažniausiai taikantys natūralų margučių "džiovinimo" būdą.
Mūsuose užmiršta ir dar viena praktinė praėjusio šimtmečio pradžioje taikyta gerokai senstelėjusių kiaušinių panaudojimo galimybė. Įsiaudrinę teatro ar muzikos gerbėjai tokiais margučiais apmėtydavo juos nuvylusias meno "žvaigždes". Žvelgiant į dabar mūsų koncertines scenas bei estradas užplūdusių bebalsių dainininkų ar tik apie antrą galą juokauti tesugebančių humoristų būrius kyla mintis, ar nederėtų šios tradicijos atgaivinti...
Nuo putpelės iki stručio
Nors tradiciškai Velykoms marginama vištų dedama produkcija, tačiau "naujieji lietuviai" besivaikydami originalumo naudoja ir kitų paukščių kiaušinius. Tinginiai išsiverda putpelių kiaušinėlių, mat jų nereikia marginti, o medikai rekomenduoja juos valgyti su visais lukštais. O štai storiausių piniginių savininkai leidžia sau pasimėgauti didžiaisiais stručių kiaušiniais. Stručių augintojai teigia, kad tokie kiaušiniai kainuoja nuo 35 iki 700 litų. Tiesa, šimtus kainuojančių stručių kiaušinių marginti neskubama, nes jie paprastai po lukštu slepia jau apvaisintą veislinio stručio gemalą. Mieliau mėgaujamasi stručio kiaušiniene, kurios, iškeptos iš vieno kiaušinio ir pridėjus kumpio bei pievagrybių, užtenka net dešimties žmonių pusryčiams. Tačiau stručių kiaušiniai buvo marginami ir žiloje senovėje. Pats seniausias ornamentuotas stručio kiaušinis buvo rastas Ascharijoje. Nustatyta, kad jis numargintas dar III amžiuje iki Kristaus. Šis kiaušinis tiesiog neįkainojamas, tačiau piniguočiai gali užsukti į Rūtos galeriją Vilniuje, kur Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas surengė velykinių stručio margučių parodą-pardavimą. Čia pristatyti garsių Lietuvos tapytojų, skulptorių, keramikų, juvelyrų bei tekstilininkų papuošti stručio kiaušiniai, kuriais švenčių proga galima pasipuošti savo namus.
