Tarybiniais metais kiekvienas rajono centras turėjo prokuratūrą, teismą ir miliciją. Tebėra šios organizacijos ir dabar, tik milicija pavadinta policija. Tais laikais prokuratūroje dirbo trys atsakingi pareigūnai - prokuroras, jo padėjėjas ir tardytojas. Teisme būdavo 1-2 teisėjai. Milicininkų - palyginti su šiais laikais - žymiai mažiau. Prokuratūroje dabar dirba vyriausiasis prokuroras ir dar keli prokurorai. Ir teisėjų keletas. Vadinasi, prokurorams ir teisėjams darbo padaugėjo. Daugiau jo turi ir policija, todėl jos gretos labai išaugusios. Nusikalstamumas nežinia kiek kartų išaugęs. Kai padaugėjo nusikaltėlių ir teisėjų, padaugėjo ir advokatų. Vadinasi, teisininkams ir policininkams darbo netrūksta.
Susipažįstant su bylomis, į akis krenta du dalykai. Beveik visi pirmą kartą teisiamieji gauna bausmes su jų atidėjimu. Pasitaisyti pavyksta nedidelei daliai teisiamųjų - kiti po kurio laiko teisiami antrą - trečią kartą. Tada jau gauna realią laisvės atėmimo bausmę. Tačiau retai ją atlieka, kaip sakoma, nuo skambučio iki skambučio... Paleidžiami anksčiau laiko, o paskui neatliktoji bausmės dalis pridedama prie naujai paskirtosios. Jauni vyrai teisiami jau 6-7 kartą, paskelbiami recidyvistais. Bet tai nieko nepadeda. Netrukus ateis laikas, kai turėsime po 15-20 kartų nuteistus kalinius. Nors dabar kalėjimai arba laisvės atėmimo vietos vadinamos gražiai - pataisos namais, bet nepanašu, kad jie bent žymesnę nuteistųjų dalį pataisytų. Pasimoko tik vienas kitas. Daugelis, išėję į laisvę, trumpai paatostogauja ir vėl imasi naujų nusikaltimų. Matyt, pataisos namuose nėra taip blogai, jeigu nevengia į juos patekti. Kaip girdėti, ten aprūpinami net narkotikais. Nemaža dalis turi ir mobiliuosius telefonus, nors formaliai juos draudžiama turėti. Ir nuteistieji prisigalvoja visokių "baikų". Iš už grotų piliečiams pranešinėja, kad šių telefonų numeriai neva išlošė, o norint gauti laimėjimą - reikia registruotis. Kai apgautieji paskambina, šie prašo papildyti telefonų korteles... Suprantama, jokių laimėjimų nėra. Tačiau vieną kitą pavyksta apgauti. O jei nuteistieji turi telefonus ir jais skambina, vadinasi, prižiūrėtojai arba blogai dirba, arba yra paperkami.
Sakoma, kad darbas auklėja, o sunkus darbas - dar labiau. Tačiau kaliniai, matyt, nedirba arba tas jų darbas tik dėl akių... Jeigu kalinimo sąlygos būtų prastos, prieš darydami naują nusikaltimą - pagalvotų. Dabar negalvoja. Ir visai nebijo vėl pakliūti. Per lengvai pirma laiko išleidžiami. Pagaliau teisiamieji išlošia, jeigu padaro kelis nusikaltimus. Teisėjai, skirdami bausmes pagal atskirus nusikaltimus, susumuodami paskirtąjį kalėti laiką, aritmetikos nebesilaiko - skiria mažiau.
Ir dar. Nieko nedaroma, kad į laisvę išleisti nuteistieji būtų įdarbinami. Kas rūpinsis, jei ir darbingiems bei padoriems žmonėms darbo trūksta. Pagaliau, kas norės įdarbinti buvusį kalinį... Ar padėtis be išeities? Atrodo, kad jos ir neieškoma. Galbūt valdžios vyrams patogi tokia situacija?..
Antanas Salys, Alytus
