Ieva Žutautaitė
Štai ir paaiškėjo, kodėl mūsų karvedžiai taip stengėsi į karo veiksmų zoną Irake išsiųsti mūsų kariuomenės krovinių gabenimo specialistus. Kol amerikiečių kariai mėgaujasi sukinėdami auksines S. Huseino rūmų dušų rankenėles ir viduriuoja ant iš to paties tauriojo metalo pagamintų unitazų, mūsiškiai ketino kukliai prisidėti prie karučiais namo iš valdovo rūmų gabenančių auksinius vamzdžius irakiečių ir taip praturtinti varganą mūsų ginkluotųjų pajėgų biudžetą. Mūsų specialistai spalvotųjų metalų reeksporto patirtį sukaupė dar Lietuvoje, per praėjusį dešimtmetį ne tik šluote iššlavę visus metalo laužo sąvartynus, nukabinėję elektros laidus ir iškasinėję požeminius ryšio kabelius, bet ir nuo antkapių nulupinėję užrašų raides bei kaimuose nuo tvorų numaustę padžiautus aliumininius puodus. Namie grobti jau beveik nieko nebeliko, taigi dabar - JAV eilė atsilyginti už besąlygišką moralinį palaikymą ir suteikti galimybę atsiriekti irakietiško pyrago. Šalies statybinių firmų vadovai, televizijos ekranuose skaičiuodami vis naujus Bagdade ar Basroje sugriautus pastatus, jau trina rankas tikėdamiesi gerai uždirbti juos atstatinėdami. Telieka sulaukti mažutėlės smulkmenos: kad JAV vadovai, pokarinio Irako valdymo nenorintys atiduoti į Jungtinių Tautų rankas, pageidautų pasidalinti pyragu su lietuvaičiais.
