Lietuvoje įsisuko naujas totalizatorius - šalis sukruto dėl euro: turėsim ar neturėsim. Įtakingas britų verslo dienraštis "The Financial Times" pareiškė, kad Lietuva ir Estija yra pernelyg neturtingos tapti euro zonos narėmis, ir tik Slovėnija gali tikėtis kitų metų sausio 1 d. įsivesti eurą, nes yra kur kas turtingesnė. Panaši yra ir Pasaulio banko nuomonė.
Banko naujausioje ketvirtinėje ataskaitoje apie aštuonias Vidurio Europos regiono naujas ES nares teigiama, kad naujųjų ES narių iš Vidurio ir Rytų Europos ūkio plėtra paskutinį 2005 metų ketvirtį išliko gana sparti, nepaisant lėtai vykdomų reformų ir didelių naftos kainų. Tačiau infliacinis spaudimas Baltijos valstybėse ir artėjantys rinkimai keturiose Vidurio Europos šalyse gali užvilkinti šių šalių įstojimą į euro zoną.
Pasaulio Banko nuomone, vadinamosioms Vyšegrado šalims - Vengrijai, Čekijai, Slovakijai ir Lenkijai - šiemet tikriausiai nepavyks pagerinti biudžeto rodiklių ir atitikti įstojimui į euro zoną numatytų kriterijų. Banko teigimu, Vengrijos biudžeto rodikliai netgi gali pablogėti. Ir tik Slovėnija tikriausiai atitiks visus kriterijus ir galės įsivesti eurą jau 2007 metais.
Lietuvą tokia žinia aiškiai įžeidė ir šokiravo. Mūsų aukščiausi valdininkai, tradiciškai siekiantys tik prizinių vietų ir medalių bet kokių žirgų lenktynėse, puolė dievažytis, kad Lietuva į euro zoną įsilies "su pirmąja banga". Tada ir įsisuko totalizatorius: visa šalies valdžia stato už tai, kad euras bus, o piliečiai to euro vis mažiau nori ir vis mažiau laukia. Kai jau reikalas nusirita iki lažybų, kaip įprasta, niekas iš tiesų nebežino, kuo viskas baigsis, ir atsiranda vis daugiau abejojančiųjų.
Bet kuo labiau į euro finišą veržiasi šalies politikai, tuo blaiviau mąsto tauta ir kelia esminius politikų pražiopsotus klausimus: kur skubame? Kodėl siekiame atsikratyti lito bet kokia kaina? Ko neteksime nepakliuvę į euro traukinį, kuris nė nerūpi Didžiajai Britanijai, Švedijai, Danijai?
Jau metus sklandantys gandai apie galimą kainų šuolį kelia nerimą gerai pusei lietuvių. Ta baimė dėl keičiamos valiutos pagrįsta, nes visose anksčiau eurą įsivedusiose šalyse kainos pakilo. Labiausiai brango kasdienio vartojimo prekės: transporto paslaugos, energetiniai ištekliai, spauda, rūbai ir pan. Nors įvairūs analitikai įrodinėja, kad kainų šuolio nebus, tačiau jais tiki tik naivuoliai. Štai net Pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys "Veide" samprotavo: "Konfederacijos nuomonė vienareikšmė - mes už euro įvedimą, tačiau jeigu imtume vidutinį pilietį, jam ekonomiškai kur kas naudingiau, kad Lietuva liktų lito zonoje. Todėl, kad pereinant prie euro kainų svyravimas neišvengiamai įvyks. Aš už šį švarką mokėjau 500 markių, dabar jis kainuoja 500 eurų. Tiesa, vokiečiams buvo keliamos pensijos, atlyginimai, bet jie turėjo milijardus. Deja, Lietuva jų neturi".
B. Lubio nuomone, jokios tragedijos nebūtų, jei Lietuva eurą įsivestų vėliau. "Lenkai įsivesti eurą planuoja tik 2010 m., kitos valstybės - dar vėliau. Ne pasaulio pabaiga. Pasižiūrėkim į Daniją, Didžiąją Karalystę, kurios neįeina į euro zoną. Ar jos dėl to graužiasi? Vokiečiai, italai vis garsiau kalba apie grįžimą prie nacionalinės valiutos. Kalbos apie tai, kad mūsų ūkis pakils įvedus eurą, yra blefas".
Lietuvis, finansininkas iš Niujorko Vytautas Vebeliūnas mano panašiai kaip B. Lubys. "Lietuvos žiniose" jis rašo: "Galimybė leisti ir turėti savo pinigą yra vienas iš valstybės savarankiškumo požymių. Valstybė, kontroliuodama savo valiutą, turi vieną iš labai svarbių nepriklausomybės privilegijų. Man, žvelgiant per vandenyną, atrodo, kad Lietuva tos privilegijos neišnaudojo. Po penkiolikos nepriklausomybės metų matau panašų vaizdą kaip ir per aną pirmosios nepriklausomybės laikotarpį (1918-1940), kai Valdovas išlaikė valiutos pastovumą, bet didelė dalis piliečių gyveno nepritekliuje ar net varge".
Bendrąsias programas įvykdyti, tai yra "investuoti į tautą" per viešuosius darbus, mokyklas, socialinę rūpybą, turizmą, ir t. t., yra geriausia turint savo valiutos kontrolę. Pavertus litą euru, reikės (ir girdėjau - jau reikia!) važiuot į Briuselį prašyti mums priklausančių lėšų. Reikia atsiminti, kad Prancūzija, Vokietija, Italija įkūrė eurą išgelbėti save iš finansinių bėdų. Reikia paklausti, kodėl Danija, Švedija, Anglija ir, žinoma, Šveicarija pasilieka prie savo pinigo.
Šiomis mintimis jokiu būdu neneigiu dalyvavimo NATO ir Europos Sąjungoje. Tai yra konstruktyvūs žingsniai apsaugant Lietuvą nuo nenuspėjamų rytų kaimynų užmačių. Manau, kad galima dalyvauti ES veikloje būnant jos nare, bet ir turint savo valiutą. Paliekant litą Lietuvoje, juk nereikia uždaryti durų eurui ir doleriui. Modernios valstybės laisvai priima kitas valiutas šalia savų. Pavyzdžiui, Kanadoje galima mokėti kanadietiškais arba JAV doleriais. Šveicarija priima visų šalių pinigus. Tegul Lietuvos gyventojas būna laisvas taupyti eurais, doleriais ar litais. Tegul jie būna laisvai keičiami. Tokiu būdu valstybė turės tvirto kapitalo užnugarį.
Be abejo, bus taip, kaip Valdovo numatyta, ir turėsime atsisveikinti su litu, kaip tai teko padaryti vokiečiams, prancūzams, italams su savo markėmis, frankais ar liromis. Tačiau nebūtų nieko baisaus, jeigu euro sulauktume ir kokiu penkmečiu vėliau. Pernelyg jau mielas yra savas pinigas, pusę amžiaus svetimųjų gniaužtas.
