Remigijus RAINYS
Daugiau nei prieš porą metų, nustebinę visas Lietuvos miestelių bendruomenes, pirmosios Lietuvos sostinės Kernavės žmonės išsirinko patį gražiausią gaidį. 35 konkurentus nurungęs gražios tarsi karūna skiauterės savininkas tuomet gavo dešimt kilogramų lesalo, karališkąją regaliją - metalo grandinę, bei savo iki tol negausų haremą papildė koduotąja raiba vištele. Gaidžių karaliaus savininkas Marijonas Švedavičius iš Poguliankos kaimo tuomet buvo apdovanotas gražia taure, geltono metalo grandine ir automobilio akumuliatoriumi. Tiesa, M. Švedavičiaus mama tikino, kad gražuolis dvimetis pentinuotis tinkamas tik šaltienai ir tai ją teksią ilgai virti, kol mėsa suminkštės. Dėl pagaliau į puodą nukeliavusio Jo Didenybės kiti kernaviškiai nelabai teišgyveno, nes ketino naują skardžiabalsį karalių rinkti kasmet ir kiekvienas puoselėjo viltį, kad karališkosios regalijos atkeliaus ir į jo kiemą. Kai kas net tikėjosi, kad gaidžių grožio konkursai išplis po visą Lietuvą ir taps nauju masalu turistams privilioti, tačiau po metų antrasis konkursas nebeįvyko. Kažkas nusprendė, jog tai, kas pakartota, nebeįdomu, kažkam pritrūko entuziazmo, kažkas nepanorėjo imtis organizacinių rūpesčių. Juo labiau kad veikliai bendruomenei netrūko kitų sumanymų ir pasilinksminimų. Pernai naujoji Kernavės bendrovės pirmininkė Laima Vitkauskienė mėgino surengti kitą konkursą. Šį kartą kernaviškiai ketino vainikuoti gražiausią apylinkių šunį. Kalbėta, kad apie tai sužinoję visi apylinkių kiemsargiai visą savaitę staugė prieš mėnulį, svajodami apie nugalėtojui atiteksiančią visą krūvą šventės dalyvių suvalgyto kepto jaučio kaulų ir teisę tarsi kokiam britui ar italui prie Prezidentūros nebaudžiam kelti koją prie savivaldybės pastato kampo. Tačiau iki renginio likus vos porai savaičių, abu jo organizatoriai susirgo ir Kernavės apylinkės liko ne tik be gaidžių, bet ir be šunų karaliaus. Šiemet kažkam buvo kilusi idėja vainikuoti gražiausią apylinkių ožį, bet garsiai apie tai paskelbti žmogelis nesiryžo, nes ožys nedaug kuo tepanašus į beždžionę, kurių šiuose kraštuose niekad nebuvo, tad ir Beždžionės metus kernaviškiams teko praleisti be gyvūnų valdovo. Belieka viltis, kad pagaliau sulaukus Gaidžio metų, apylinkių gaideliai, užskridę ant tvorų, garsiu giedojimu pareikš savo teisėtus reikalavimus ir privers bendruomenės žmones išrinkti jiems naują karalių.
