Nors jau kelios dienos, kai prezidentauja Rolandas Pakas, tačiau dar prisiminkime paskutines Valdo Adamkaus darbo dienas, jo paskutinį kaip valstybės vadovo metinį pranešimą. Metinėje kalboje šalies vadovas beveik neturėjo kuo pasidžiaugti, o labiausiai jį nuliūdino pesimistinės žmonių nuotaikos. Pagaliau po penkerių metų JAV lietuvis suvokė, kad lietuviai, kaip ir kitų pokomunistinių šalių piliečiai, ilgisi tvirtos rankos ir jaučia senų laikų nostalgiją. Ir pats sau prezidentas paaiškino, kodėl taip yra: visuomenės gyvenimas netapo geresnis. "Nedarbas per metus sumažėjo tik vienu nuošimčiu, - sakė Valdas Adamkus. - Nedarbo, ilgalaikio nedarbo ir jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje du kartus viršija Europos Sąjungos valstybių vidurkį. Mažos senatvės ir invalidumo pensijos neužtikrina oraus žmonių gyvenimo".
Prezidento pranešimą patvirtina ir kiti tyrimai bei apklausos. Pernai Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Rusijoje atlikus sociologinius tyrimus paaiškėjo, kad šiose šalyse pesimizmas užgožia optimizmą. Lietuviams, kaip ir kitų apklaustų šalių piliečiams, pagrindinė kliūtis tapti optimistais yra pinigų stoka. Nors kartais pinigai lemia ne viską, daug kas priklauso ir nuo šalies mentaliteto. Štai Indijoje žmonės gyvena gerokai blogiau nei Lietuvoje, tačiau šioje šalyje daugiausia laimingų žmonių. Panašiai kaip ir JAV, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse net 30 procentų šalies gyventojų patenkinti savo gyvenimu. Viskas aišku dėl amerikiečių, vokiečių ir skandinavų - jų šalys išsivysčiusios, jie gyvena turtingai. Bet kaip skurdas nepalaužia indų? Matyt, turi reikšmės ir religija. Induistai patenkinti tuo, ką turi šiandien, ir laimingi džiaugiasi gyvenimu.
Lietuviai galvoja kitaip. Atlikus išsamesnius sociologinius tyrimus "Gyvenimo sąlygos ir socialinė atskirtis" bei "Nevilties lygio įvertinimas" paaiškėjo, kad bendras Lietuvos gyventojų nevilties skalės rodiklis sudaro 8,41 procento, o tai atitinka nedidelės nevilties lygį. Tikslinėmis šio tyrimo grupėmis buvo pasirinkta labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis - socialinės pašalpos gavėjai ir probleminio Didžiasalio regiono gyventojai. Sociologines apklausas atliko "Baltijos tyrimai".
Apklausos parodė, kad didžiausias nevilties lygis būdingas vyresniems nei 50 metų amžiaus, žemiausio išsimokslinimo, gyvenantiems kaime ir turintiems mažiausias pajamas gyventojams. Šie žmonės labai pesimistiškai žiūri į savo ateitį.
"Nors egzistuojanti piniginės socialinės paramos sistema padeda skurdžiausiai gyvenančioms šeimoms išgyventi, ji neskatina paties žmogaus būti aktyviam: mokytis, įgyti darbo rinkos poreikius atitinkančią profesinę kvalifikaciją, be to, neugdo atsakomybės už save ir savo šeimą", - akcentuoja tyrėjai. Net 85 procentai socialinių pašalpų gavėjų - tai šeimos, auginančios vaikus iki 18 metų. Iš jų vos ne pusę sudaro vienišų motinų šeimos. Vidutiniškai vienam šeimos nariui per mėnesį mokama 63 litų pašalpa, kurios neužtenka normaliam pragyvenimui, tačiau ji - pagrindinis kai kurių šeimų pajamų šaltinis. Vis dėlto pašalpų gavėjai neskuba ieškoti darbo, mokytis ar kelti kvalifikaciją, o kas penktas linkęs gyventi iš pašalpų nei įsidarbinti netenkinančiomis sąlygomis. Dauguma pašalpų gavėjų nepasitiki savo jėgomis, beveik netiki geresnėmis perspektyvomis, o savo šeimos situacijos pagerėjimą sieja tik su valstybės ar aplinkinių pagalba.
Pinigų stoka gimdo ir kitas nelaimes. Dalis žmonių, kurie jau nesitiki nieko geresnio, puola į depresiją, kuri priveda prie savižudybės. Kiti rūko, geria ir jei nesižudo, tai žudo kitus.
Kiekviename laikraščio numeryje rašome apie skriaudžiamus vaikus, apie sąvartynuose rastus kūdikius, apie geriant nudurtus kaimynus. Per televizorių matome įtariamųjų, teisiamųjų, aukų veidus. Dažniausiai matome, kad tai prasigėrę, degradavę mūsų kaimynai, pažįstami. Jie atsidūrę uždarame rate: mažos pajamos, menkos galimybės įsidarbinti, nepakankamas išsimokslinimo lygis, ribotos pasirinkimo galimybės. Kaip tokiam žmogui išsivaduoti iš skurdo, kaip tapti optimistu? Dalis, ypač jaunimo, išeities bando ieškoti emigracijoje. Prognozuojama, kad jau šiemet emigrantų skaičius pasieks pusę milijono. Dalis jų suras savo laimę, o kiti blaškysis po pasaulį kartu su taip pat geresnio gyvenimo ieškančiais negrais ar azijiečiais. Gal jie ir turės duonos kąsnį, bet laimę vargu ar suras. Jie kitose šalyse bus emigrantai, žemesni žmonės.
Tad pesimistams padėti savo tėvynėje tapti optimistais gali tik tikslinga valstybės politika. Daugelis tiki, kad naujasis šalies vadovas Rolandas Paksas bus tas politikas, kuris padės sukurti sąlygas normaliam gyvenimui. Juolab kad inauguracinėje kalboje Daukanto aikštėje jis tai pažadėjo. "Tikiu, kad ekspertų jau pripažįstamos Lietuvos ūkio pažangos rezultatus netrukus pajus ir žmonės, - sakė R. Paksas. - Tačiau nesunku nuspėti, kad kylant ekonomikai materialusis žmonių gyvenimas gerės sparčiau, nei į gerą keisis dvasinė visuomenės būsena. Aš, kaip valstybės vadovas, įsipareigoju spręsti ir šią problemą".
