Nuo šių metų pradžios Valstybinė darbo inspekcija jau gavo 80 pranešimų apie mirtinus nelaimingus atsitikimus ar mirtis darbe ir 103 pranešimus apie sunkius susižalojimus. Lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, darbe žuvo ar mirė 17 žmonių daugiau, o sunkiai susižalojo 29 žmonėmis daugiau. Apie dirbančiųjų traumatizmo priežastis ir būdus jį sumažinti "Akistatos" korespondentas Remigijus Rainys kalbasi su Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus pavaduotoju Jonu Naujaliu.
- Nelaimingų atsitikimų darbe skaičius grėsmingai auga. Kur šiuo metu padėtis pati blogiausia?
- Akivaizdžiai statybose. Iki pernai nelaimingų atsitikimų skaičius statybose buvo maždaug vienodas - 15-20 atvejų, o pernai statybose užregistruota net 30 mirčių. Šiemet jau užregistruoti 9 mirtini atvejai. Statybos - problemiškiausia sritis kone visose valstybėse. Europos Sąjungos valstybėse iš 100 000 darbuotojų statybose kasmet žūva apie 10 žmonių, o pas mus - 40. Tokia liūdna padėtis susiklostė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, didėja statybų tempai, taikomos naujos technologijos. Dažniausiai konkursus laimi mažiausias kainas pasiūliusios firmos, kurios neturi nei atitinkamos įrangos, nei kvalifikuotų darbininkų. Statistika rodo, kad pernai tik trys mirtini nelaimingi atsitikimai įvyko įmonėse, kurios priklauso Statybininkų asociacijai, kur susibūrė specializuotos, patyrusios, pripažinto lygio atestuotos firmos. Visi kiti įvykiai užregistruoti smulkiose bendrovėse. Didžiausiose sostinės statybose buvo sunkių traumų, tačiau nežuvo nė vienas žmogus. Dažniausiai žmonės mirtinai traumuojami statant individualius gyvenamuosius namus ar kitus smulkius objektus, kur dirba kone atsitiktinai surinkti žemos kvalifikacijos darbininkai ir nėra patyrusių darbų vadovų. Apie 70 procentų pernai žuvusiųjų darbe teturėjo vos metų ar net mažesnį darbo stažą. Šiose mažose firmelėse paprastai nėra specialisto, kuris organizuotų ir prižiūrėtų darbus, nes pagrindinis tikslas - kuo greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis pastatyti pastatą nekreipiant jokio dėmesio į darbuotojų saugumą. Didžioji dalis traumų statybose patiriama atliekant darbus dideliame aukštyje. Ant šlaitinių stogų dirbama be saugos diržų, neprisirišus. Žmonės krenta žemyn galva nuo pastolių ar kopėčių ne tik todėl, kad šie pastatyti netinkamai. Pusė visų mirtinas traumas gavusių darbininkų darbe buvo neblaivūs. Todėl darbo drausmės ir ypač girtavimo statybose problema tampa itin aktualia. Vienas iš skaudžiausių nelaimingų atsitikimų darbe pastaruoju metu įvyko Panevėžyje, gelžbetoninių konstrukcijų įmonėje. Ant tik išvakarėse sumūrytos iš silikatinių plytų kolonos "Piniavos" statybos bendrovės žmonės kranu užkėlė sunkią gelžbetoninę sąramą, kurios gerai nepritvirtino. Atkabinus kablius nuo sijos svorio subyrėjo dar nesustingusi kolona ir sąrama nukrito žemyn. O apačioje stovėjo bendrovės direktorius su darbų vykdytoju bei kitais darbininkais ir stebėjo sijos kėlimo procesą. 66 metų bendrovės direktorius nesuspėjo atšokti į šalį ir buvo mirtinai traumuotas. Koją susilaužė ir nesėkmingai nuo pastolių nušokęs 53 metų amžiaus darbininkas. Ši nelaimė dar kartą pademonstravo atsainų požiūrį į darbo saugumą.
- Atrodo, jog pasitvirtina posakis, jog mokomasi tik iš savo klaidų?
- Nors užtikrinti darbų saugumą yra šventa darbdavių pareiga, tačiau kol kas neįmanoma įkalti į galvą, kad jie ne tik žinotų, bet ir vykdytų visus reikalavimus. Mokomosios literatūros šia tema netrūksta, tačiau kol neįvyksta nelaimė, nedaug kas ja naudojasi. Tarp darbdavių ir darbų vadovų vyrauja požiūris, jog svarbiausia - greitai ir pigiai pastatyti, nekreipiant dėmesio į jokius kitus faktorius. Valstybinės darbo inspekcijos specialistai atlieka daugybę prevencinių patikrinimų, tačiau visą laiką statybvietėje inspektorius negali būti, o jam išvykus dažnai viskas vėl vyksta senu įpratimu. Statybose situacija nuolat keičiasi ir atsiranda vis naujų pavojų, todėl darbų vykdytojai turėtų nuolat stebėti, kad darbininkai dirbtų saugiai.
- Nelaimingi atsitikimai darbe įvyksta ne tik statybose...
- Šiemet kaip niekada daug nelaimių metalo apdirbimo ar medienos apdorojimo įmonėse. Žiemą daug žmonių susižaloja miškuose pjaudami medžius. Pramonės įmonėse žmonės dažniausiai nukenčia dėl įrengimų būklės. Mūsuose neretai sumontuojama nebenauja vakarietiška technika, kuri stringa ar genda, o darbininkai bando įrengimus remontuoti net jų neišjungę. Todėl netikėtai pradėjusios veikti judančios dalys sugriebia ir įsuka žmonių rūbus bei kitaip netikėtai traumuoja. Pasitaiko, jog remontininkai nuima prie mechanizmų trukdančias prieiti apsaugas ir vėliau neatsargiai ranka prisiliečia prie pjūklų ar kitokių aštrių detalių.
- Ar visuomet nelaimei darbe ištirti užtenka numatyto dvidešimties dienų termino?
- Šio termino mums visiškai pakaktų, tačiau pastaruoju metu nemažai problemų kyla dėl medikų ar teisės medicinos specialistų išvadų apie traumos pobūdį ar priežastis gavimo. Žmogus guli ligoninėje, o medikai atsisako darbo inspektorius informuoti net apie tai, ar jo patirta trauma sunki, ar lengva. Remiamasi tuo liūdnai pagarsėjusiu Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu, pagal kurį apie ligonio būklę informuojami tik jo paties įgalioti artimieji. Nuo praėjusių metų mes įpareigoti tokią statistiką teikti net Europos Sąjungai, kuri vykdo analizę visos Europos mastu, o Lietuvoje gydytojui draudžiama suteikti informaciją net apie tai, kas žmogui sužalota - galva ar koja. Tad tokia situacija labai apsunkina tyrimą. Medikai tikina, kad darbo inspektoriai neįtrauktų į sąrašą tų, kuriems gali būti teikiama konfidenciali informacija. Anksčiau tokių problemų nekildavo, tad kodėl jos dabar kuriamos dirbtinai, labai neaišku.
- Ar dar pasitaiko atveju, kai darbdaviai bando nuslėpti nelaimingus atsitikimus darbe?
- Sunkių traumų nuslėpti nesistengiama, tačiau kalbant apie lengvus susižalojimus situacija labai įdomi. Europos Sąjungos šalyse vienai sunkiai traumai pagal statistiką tenka apie tūkstantį lengvų traumų, o Lietuvoje - tik keliasdešimt. Tai gal nėra piktybiškas slėpimas, nes pas mus lengvai susižalojęs darbininkas dažnai stengiasi pats susitvarstyti sužeistą vietą ir dirba toliau. Niekas neskuba kreiptis į gydytoją dėl įsipjautos rankos ar susimuštos kojos, nes baiminamasi, kad bus palaikytas nenorinčiu dirbti tinginiu. Vakaruose net lengvą traumą patyrusiam žmogui dirbti paprasčiausiai nebeleidžiama. Jei tau kur nors skauda, privalai eiti gydytis, kad vėl būtum pilnavertis darbuotojas. Lietuvoje mirtini atvejai darbe neslepiami, tačiau kartais stengiamasi iškraipyti įvykio aplinkybes. Jei pavėluojama pranešti apie mirtiną traumą ar darbo inspektorius atvyksta kiek vėliau, dažnai pakeičiama įvykio vieta ir nustatyti tikrąsias priežastis būna labai sunku. Įvykio vieta dažnai neišsaugojama, o kartais net "patobulinama" bandant nuslėpti tikrąsias aplinkybes. Visiškai neseniai vienoje Vilniaus įmonėje darbo metu surastas sunkiai sužalotas autokrautuvo vairuotojas. Pranešimas apie nelaimę buvo išsiųstas labai pavėluotai, o įvykio vieta - neišsaugota. Vos sąmonę praradusį nelaimėlį išgabenus į ligoninę, darbas buvo tęsiamas net traumą gavusio žmogaus krautuvu. Darbo inspektorius buvo tikinamas, jog darbininkas buvo surastas gulintis šalia savo krautuvo ir, matyt, susižalojo griūdamas aukštielninkas. Tačiau medicinos ekspertas savo išvadoje pažymėjo, kad nukentėjusiam darbuotojui sužalota ne tik galva, bet ir kojos, ir ranka, bei nustatė, jog patirtos traumos nebūdingos griuvimui. Todėl čia galbūt slepiamos tikrosios aplinkybės. Tuo metu ten dirbo du autokrautuvai ir galbūt kolegos susidūrė ar žmogus buvo prie ko nors prispaustas. Tačiau dabar tai nustatyti bus labai sunku.
- Ar jau baigiamas bene didžiausios šiemetinės tragedijos darbe, kai bendrovėje "Karigė" trys žmonės žuvo, o vienas dingo be žinios, tyrimas?
- Netrukus bus baigtas ir šis tyrimas. Kol kas dar negavome visos medžiagos iš Kauno miesto savivaldybės sudarytos komisijos. Dar kartą peržiūrėjome filmuotą medžiagą ir patikslinome kai kuriuos faktus. Tačiau jau akivaizdu, kad tragedija įvyko dėl statinio būklės ir netinkamos jo priežiūros. Užteko mažo impulsėlio - greičiausiai autokrautuvo stuktelėjimo į vieną iš Kolonų, ir prasidėjo ta griūtis. Gavome medžiagą iš archyvų, iš kurios aiškėja, kad problemų buvo vos užbaigus pastato statybą. Valstybinė komisija statinį priėmė 1962 metais, o dar nepradėjus jo eksploatuoti išryškėjo statybos trūkumai ir vyko susirašinėjimas su rangovais bei Statybos ministerija. Kažkodėl sunaikinta visa techninė dokumentacija, todėl neaišku, ar pastatas buvo gerai suprojektuotas, tačiau netinkamai eksploatuojamas. Nepatikrinus apskaičiavimų, ar išlaikys kolonos, buvo pastatytas papildomas antstatas, ant senų grindų liejamos sunkios betono grindys. Ir visa tai daroma be jokio projekto, neatlikus jokių apskaičiavimų. Kolonas išjudino ir nuolatinė vibracija, sukeliama gatve pravažiuojančių sunkiasvorių automobilių. Aiškėja ir dingusio staliaus paslaptis. Beveik neabejojama, jog jo kūnas buvo surastas pats pirmasis, dar 9 valandą 15 minučių, kas užfiksuota filmuotoje medžiagoje, tačiau vėliau maišas su gerokai sužalotais palaikais greičiausiai per klaidą buvo išvežtas su šiukšlėmis, kurios buvo semiamos į panašius maišus. Gali būti, jog tai padarę žmonės vėliau, kilus triukšmui, paprasčiausiai pabijojo prisipažinti.
- Ar dėl tokių pat priežasčių nesugrius ir kitos sovietmečiu statytos įmonės?
- Kiekvieno statinio priežiūra yra reglamentuota. Nuo šių metų sausio 1 dienos įsigaliojo nauji dokumentai, pagal kuriuos, kaip ir anksčiau, pastato priežiūrą privalo vykdyti jo savininkas. Du kartus per metus turi būti atliktas nuodugnus visų konstrukcijų patikrinimas, užpildomas statinio pasas. Tačiau dažniausiai to nedaroma. Ne paslaptis, kad ir darbo saugos instrukcijos dažniausiai tik pasirašomos, į jas neįsigilinama. Norint sumažinti žūtis darbe bent iki Europos Sąjungos lygio, pirmiausiai reikia keisti darbdavių požiūrį. Daugelis rimtų įmonių tvarkosi puikiai, tačiau kai kam nuolat reikia įrodinėti, kad svarbiausia - ne vien tik pelno siekimas. Po dažno nelaimingo atsitikimo darbe iškeliamos baudžiamosios bylos, kurios nukeliauja į teismą, bet ten būna nutraukiamos. Kažkodėl laikoma, kad nelaimingas atsitikimas - tai tarsi stichinė nelaimė ir dėl to niekas nekaltas. Darbdaviams po jų valdose įvykusios nelaimės pigiau pasisamdyti apsukrų advokatą, nei rūpintis geresnėmis žmonių darbo sąlygomis ar pirkti saugesnius įrengimus. Kol nepasikeis darbdavių ir gamybos vadovų požiūris į darbo saugumo užtikrinimo būtinumą, nelaimingų atsitikimų darbe tikrai nesumažės.
- Ačiū už pokalbį.
