Pastaruoju metu Lietuvos įkalinimo įstaigų nekrečia skandalai - gyvenimas už grotuotų langų teka gana ramiai. Galbūt dėl to ir pokalbį su Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriumi Rimvidu Kūgiu pradėjome nuo kelionės apie Didžiąją Britaniją, kurioje jam teko susipažinti ne tik su valstybinėmis, bet ir privačiomis įkalinimo įstaigomis. Daugeliui Lietuvos žmonių sunku įsivaizduoti, kas tai yra privatus kalėjimas. Todėl pirmiausia ir klausių, o kuo privatūs kalėjimai skiriasi nuo valstybinių tokio tipo įstaigų?
- Gal mes neapsiribokime vien tiktai britų veikla, nes privačių įkalinimo įstaigų yra daugelyje pasaulio šalių. Matyt, ta mada atėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Pagrindinis pliusas yra tai, kad statant vieną ar kitą tokią įkalinimo įstaigą staiga pritraukiami privatūs fondai, todėl greitai gimsta naujas kalėjimas, atitinkantis pasaulinius standartus. O privatus kalėjimas niekuo neišsiskiria, atlieka idealiai tas pačias funkcijas kaip ir valstybinis. Galima netgi pasakyti, kad tenai yra dviguba kontrolė. Britanijos privačiose įkalinimo įstaigose yra netgi visuomenės atstovai, kurių valdiškose nėra. Tai reiškia, jog tokie kalėjimai kontroliuojami tiek visuomenės, tiek valstybės pareigūnų. Veikia netgi tokia kalėjimo taryba arba kalėjimo kontrolierius su savo aparatu - 3-5 žmonėmis.
- Ar galima teigti, jog turtingi kaliniai gali pasirinkti, kur jiems atlikti bausmę?
- Labai klystate... Joks pasirinkimas niekam iš nuteistųjų nesuteikiamas, nepaisant to, kiek kuris turėtų pinigų. Esmė ta, kad valstybė valdo tam tikrą įkalinimo įstaigų tinklą, o atitinkamos institucijos (tarkim, šiuo atveju - Kalėjimo departamentas) nusprendžia, kur konkretus asmuo atliks bausmę. Toje pačioje Britanijoje nesprendžiamas klausimas, kur - į privatų ar valstybinį kalėjimą - siųsti žmogų, visada aišku, kad jis pateks į artimesnį tai vietai, kurioje yra jo artimieji, tėvai, vaikai. Tokio paskirstymo principo laikomasi todėl, kad nuteistasis galėtų išlaikyti savo socialinius ryšius. O pati privačių kalėjimų idėja - tai ne galimybė kažkuriam iš nuteistųjų nusipirkti lovą prabangiame viešbutyje, bet noras, kad visas šis procesas vyktų operatyviau, būtų pigesnis... Juk privatus verslas visuomet turi savo pliusų. Ne veltui ir šiandien Lietuvoje yra mažai išlikę valstybės valdomų įmonių. Beje, tenka priminti, jog administracinė įkalinimo įstaigų pusė yra valstybės kompetencijoje, bet aptarnaujantis personalas (ar sargyboje stovės valstybės apsaugos ar privačios kompanijos atstovas, ar skalbs privatus, ar valstybei tarnaujantis asmuo, ar maistą tieks privati, ar valstybės kompanija) - jau neturi reikšmės. Valstybės funkcija - pagal atitinkamus standartus užtikrinti žmogaus teises asmeniui, atliekančiam bausmę...
- Sakykite, o ar privačių kalėjimų buities ir gyvenimo sąlygos labai skiriasi nuo tų, kurios sukurtos valdiškuose?
- Be jau minėtos Didžiosios Britanijos, man teko susipažinti ir su Prancūzijos įkalinimo įstaigomis, tad galiu teigti, jog privačių kalėjimų lygis tikrai yra aukštesnis, pradedant nuo vykdomų programų, apsaugos sistemos ir t. t. Negaliu sakyti, jog skiriasi kaip diena nuo nakties, bet privačios įkalinimo įstaigos iš tiesų modernesnės, darbas jose vyksta geriau. Pavyzdžiui, Pietų Velse įsikūręs Parko vyrų kalėjimas. Jame - 1 000 vietų. Tai B kategorijos įstaiga, kurioje kalinami suimti bei nuteisti asmenys. Personalas - 390 darbuotojų, neskaitant dirbančių pagal sutartį. Kalėjime veikia mokykla (vietinio koledžo filialas), gerai įrengtos sporto salės. Nakčiai nuteistieji užrakinami vienvietėse ir dvivietėse kamerose. Daug dėmesio skiriama neformaliam darbuotojų bendravimui su nuteistaisiais. Dalis probacijos tarnybos darbuotojų įsikūrę kalėjime - jie labai rimtai pradeda dirbti su nuteistuoju, kai šiam iki išėjimo į laisvę belieka maždaug pusė metų.
- Vadinasi, tie, kuriems tenka atlikti bausmę privačiuose kalėjimuose, yra labiau patenkinti....
- Manau, kad tose įstaigose nėra patenkintų, bet pagal kokybės lygį ir standartus privačiuose kalėjimuose bausmės atlikimas yra ramesnis.
- Ar mintis, jog Lietuvoje taip pat būtų galima kurti privačius kalėjimus, yra labai toli nuo realybės?
- Jei kalbėsime apie tai šiandien, tai iš tiesų dar toloka nuo realybės. Kol kas tokio mechanizmo, kaip iš valdiškų kalėjimų perduoti valdymą Privatiems, neužtikrina teisės aktai. Vis dėlto prieš metus tokia idėja ruseno Plungėje, bet jai pasipriešino savivaldybės valdininkai, kategoriškai nesutikę, kad toje vietoje būtų kuriama privati įkalinimo įstaiga. Kiek prisimenu, verslininkai kalbėjo apie tai, jog yra laivų korpusų dažymo ar gamybos įranga ir jie būtų organizavę ir kalinamųjų apgyvendinimą, ir apsaugą, ir darbą. Aišku, šiuo atveju kalbame apie atviro tipo koloniją. Pernai susidūrėme su didžiule problema Kybartuose. Dėl ko? Na, ten yra 500 vietų, o gyveno apie 100 nuteistųjų. Todėl šis klausimas dabar jau išspręstas - atviro tipo kolonija perkelta į Pravieniškes. Privačiais kalėjimais domisi anglų privataus ir viešojo sektorių bendravimo fondas (PPP). Manyčiau, kad naujai valdžiai pateiksiu tokį projektą ir tik nuo jos pozicijos priklausys, ar Lietuvoje šį projektą pradėsime įgyvendinti. Šiandien bent vienos naujos įkalinimo įstaigos tikrai reikia. Galbūt valstybė apsispręs, ar geriau ir toliau statyti jai pačiai, o galbūt, nenaudojant didelių investicijų, galima leisti tai padaryti privatiems subjektams, taip pat įtraukiant tiek Anglijos ar Prancūzijos, tiek Lietuvos verslininkus. Manau, jog be bendros iniciatyvos (valstybės ir privačios) tokie projektai negimsta, nes reikalingi dideli pinigai. Tai tinka kalbant ne vien apie įkalinimo įstaigas, bet ir kitas sritis - ligonines, kelius ir t. t., kur reikalingos didelės investicijos. Birželio mėnesį Lietuvoje, Didžiosios Britanijos ambasadoje, britai buvo suorganizavę būtent tokio projekto pristatymą, kur teko dalyvauti, o po to ambasada organizavo mums kelionę į Anglijos kalėjimus, kad patys įsitikintume, kas ten iš tiesų yra padaryta. Aišku, toje sistemoje yra ir minusų, ir pliusų...
- Sakote, jog reikia naujų įkalinimo įstaigų, tačiau ar bus jose ką apgyvendinti? Juk nuteistųjų skaičius mažėja...
- Paskutiniais metais šis skaičius stabilizavosi. Prieš porą metų Lietuvoje kalėjo 11 000-12 000 asmenų, o šiandien apie 8 000. Ir manyčiau, jog jeigu Lietuvoje nesikeis bausmių politika į vieną ar kitą pusę, tas skaičius daugmaž bus stabilus. Tačiau problema ta, jog tam tikros vieno režimo įstaigos yra neužpildytos, o kitos (griežtesnio režimo) - perpildytos. Tarkim, Lukiškės perpildytos apie 150 procentų, Šiaulių tardymo izoliatorius - taip pat. Šiandien įkalinimo įstaiga, tokia kaip izoliatorius ar kalėjimas, reikalinga kaip oras. Ji galėtų padėti išspręsti kitų tokių įstaigų problemas. Jeigu mes galėtume pastatyti, tarkim, 1 500 vietų kalėjimą Panevėžyje (šiame mieste turime sklypą, kuris buvo skirtas mūsų sistemai), automatiškai išspręstume Lukiškių problemą. Tai reiškia, jog Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą būtų galima uždaryti ir atiduoti valstybei. Aišku, pataisos namai liktų. Jie šiandien daugiau mažiau atitinka nuteistųjų vietų skaičių, bet kalėjimai, izoliatoriai dar kelia problemų. Deja, šiandien reikia politinės valios, o po to sprendimų. Dėl to jau pradėjom gvildenti tą projektą ir kelti į viešumą (kaip reklamą), kad kas nors išgirstų ir pamąstytų, ar verta jį įgyvendinti.
- Kaip teigėte, šiuo metu įkalinimo įstaigos gana neblogai sutvarkytos ir tikriausiai nepaneigsite, kad nuteistaisiais labiau rūpinamasi nei seneliais ar invalidais, tad kas atsitinka, jeigu jie vis dar išdrįsta maištauti, organizuoja bado akcijas, kelia įvairius reikalavimus?
- Jūs teisi - nuteistais asmenimis iš tiesų labai rūpinamasi... Kartais ir aš pagalvoju, kad ši sistema atsigauna ta prasme, jog artėja prie europinių standartų gana greitai, bet mes gauname ir daugiausia pastabų. Prieš dvejus metus buvo pasakyta, kad mūsų įkalinimo įstaigose gyvenimo sąlygos yra baisios ir t. t. Šiandien žmogaus teisės užtikrintos ir jos atitinka Europos standartus. Aišku, nuteistųjų badavimo akcijos - tai juokingos pasakos... Tokie dalykai buvo "išlindę" prieš pusę metų. Pats lankiausi tose vietose, kalbėjausi su nuteistaisiais ir man tikrai juokinga, kai gyvenamojoje patalpoje žmogus turi 30 kilogramų dešros ar lašinių, maišą svogūnų, didžiulį dubenį agurkų ir pomidorų - koks čia badavimas... Tai paprasčiausias valdiško maisto atsisakymas. Tokiu atveju buvau paprašęs administracijos tą klausimą išspręsti taip: visą nuteistųjų maistą paimti (juk deklaruojamas badavimas), uždrausti siuntinius ir perdavimus (tai numatyta įstatyme) ir tada pažiūrėti, ar jie badaus... Tą pačią dieną buvo atsisakyta tokių protestų. Taigi įstatymas leidžia reguliuoti tokius procesus. Jeigu jau badauji - tai pasakyk, kas yra blogai ir badauk... Bet nėra ko lyginti dabartinės sistemos su buvusia prieš penkerius metus.
- Bet ar iš tiesų nebeliko jokių problemų? Argi jau nuteistieji susidraugavo su juos prižiūrinčiais ir auklėjančiais pareigūnais?
- Na, negaliu sakyti, kad viskas 100 procentų sutvarkyta. Bet būkim objektyvūs - daugmaž viskas užtikrinta. Bet vėlgi, nėra šeimos be dūmų. Jei gyvenimo sąlygos tikrai sutvarkytos, tai gali būti, kad vienas kitas prižiūrėtojas nesusivaldo ar neišlaiko etiketo ir panaudoja jėgą. Kategoriškai teigti, kad to nėra, negaliu. Visada kažkuris kažkurį pastumia, kažką pasako - teoriškai tokie konfliktai įmanomi, tačiau darbuotojams yra taikomi griežti reikalavimai, keliami aukšti standartai. Kol kas manęs nepasiekė skundai, kad darbuotojas būtų sumušęs nuteistąjį ir t. t. Beje, jau esu kalbėjęs apie sprendimą įvesti vienkartinius antrankius. Pernai teko girdėti, kai nuteistieji skundėsi atvykusiems Europos žmogaus teisų komisaro komandos pareigūnams, jog prižiūrėtojai juos baudė naktį prirakindami antrankiais. To įrodyti neįmanoma (viena pusė galėjo apšmeižti, ypač jei prižiūrėtojas griežtas)... Norint išvengti tokių nesusipratimų, įvedėme vienkartinius antrankius. Kiekvienu atveju tenka nurodyti, kokiu pagrindu jie buvo panaudoti.
Jūs klausėte, ar daugiau neliko problemų. Taigi, kalbant ta tema, manau, kad šiandien mes dar nevisiškai susitvarkę su probacija, t. y. pataisos inspekcija. Pernai jai skirta daug lėšų ir dėmesio, todėl manyčiau, kad per porą metų mūsų probacinė sistema turėtų priartėti prie Vakarų standartų. Intensyviai dirbama su įvairiomis reabilitacinėmis programomis. Kiek žinau, šiandien turim beveik 100 įvairių programų, skirtų darbui su nuteistaisiais. Tad vienas iš pagrindinių darbų būtų susisteminti visą gerą patirtį, gaunamą ne tik iš užsienio, net ir iš mūsų pačių. Jei turim gerų minčių, reikia jas išnaudoti.
- Ką gi, idėjų (ir gana liberalių - jei kalbėsime apie privačius kalėjimus) jums netrūksta, tad belieka palinkėti sėkmingai jas įgyvendinti.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
