Irena ZUBRICKIENĖ
Kazlų Rūdos pagrindinėje mokykloje (Marijampolės apskr.) besimokanti Neringa V. (15 m.) - iki skausmo pažįstama ne tik šio miesto Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojams, bet ir kriminalinės paieškos policininkams, ir miesto medikams. Pabėgti iš namų linkusi nepilnametė jau galėjo būti specialiosios mokyklos auklėtinė, tačiau suaugusieji ne pirmą kartą patikėjo graudžiomis bėglės ašaromis ir pažadais.
Vieną dieną Neringa kreipėsi į miesto ligoninės medikus ir pareiškė, kad ją sumušė motina. Pacientė buvo sudraskytu, ištinusiu veidu. Medikai informavo apie tai VTAS darbuotojus, šie operatyviai kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrą, o nepilnametė, kol bus ištirtas įvykis, buvo įkurdinta Kazlų Rūdos ligoninės Slaugos skyriuje. Jokių globos namų neturinčio miesto medikai visuomet laikinai priglaudžia tėvų nemeilę ar nepriežiūrą patyrusius vaikus.
Ligoninėje Neringa išbuvo vos savaitę. Palikusi mielos ir širdingos mergaitės įvaizdį, Neringa vieną popietę paslaptingai pradingo iš gydymo įstaigos. Tik tuomet medikai, kreipęsi į VTAS ir į policiją, pradėjo manyti, kad savo perdėtu dėmesiu ir lipšnumu jaunoji pacientė, ne kartą aplankyta jaunuolių ir kur kas vyresnių už ją vyrų, purenosi dirvą naujam savo gyvenimo nuotykiui. Dėl paauglės klystkelių nuoširdžiai išgyvenanti viena skyriaus medikė sakė chalato kišenėje tebesinešiojanti Neringos sukurtą ir jai padovanotą ketureilį apie baltą angeliuką bei pamiltą medikę. Savo vaikų turinti moteris neslėpė negalinti patikėti, kad viename žmoguje vienodai telpa ir nuoširdumas, ir kiaulystės.
Kur prisiglaudė iš ligoninės pabėgusi Neringa, vakar Kazlų Rūdos teisėsaugininkams dar nebuvo žinoma. Namuose paauglė nepasirodė. Nei motina, nei du jaunesnieji šeimos vaikai sakė nieko apie Neringą nežinantys. Anot šią šeimą pažįstančių pedagogų, po šiuo stogu visuomet mieliau linksminamasi prie butelio nei rūpinamasi vaikais. Visų problemų šaknys - netolimoje praeityje, kai Neringos motina dar gyveno su vyru. Abu buvo linkę išgerti. Jie nepajėgė perauklėti tuomet dar pradinėse klasėse besimokiusios savo pirmagimės Neringos, kad šioji atsisakytų pomėgių praleidinėti pamokas, bastytis ir net vagiliauti.
Po tėvų skyrybų vaikai liko su motina. Po kiek laiko moteris priėmė kartu gyventi ir širdies draugu virtusį sugyventinį. Patėviu tapęs Neringos motinos sugyventinis taip pat linkęs prie stiklelio, tačiau neabejingas elementariausiai tvarkai ir švarai namuose. Jis to paties pradėjo reikalauti ir iš sugyventinės vaikų. Neringa gudriai pasinaudojo tokiomis "naujovėmis" ir mokytojams bei VTAS darbuotojams pradėjo skųstis, kad patėvis - svarbiausia kliūtis gyventi jai namuose. Mergaitė nuolat praleidinėjo pamokas, nenakvodavo namuose. Kartą policininkai ją aptiko viename kaime esančioje lindynėje. Penkiolikmetė nebuvo panaši į išsigandusią, motinos ir patėvio besibaiminančią mergaitę. Anot pareigūnų, ji labiau išsidavė patyrusi suaugusių valkatų nerūpestingą kasdienybę.
Tuokart Neringos elgesys buvo svarstomas Kazlų Rūdos savivaldybėje. Atsakingi darbuotojai sprendė, ar nereikėtų nesukalbamos ir nepaklusnios nepilnametės pasiųsti į specialiuosius namus. Posėdyje mergaitė apsiašarojo ir prašė jos neišsiųsti - žadėjo būti paklusni ir iš namų nebėgioti. Deja, netrukus tie pažadai išgaravo: Neringos motina vėl kreipėsi į policiją, kad prieš keturias dienas duktė išėjo į mokyklą ir... nebegrįžo.
Bėglės "pramogos", trukusios dar kelias dienas, tuokart baigėsi laimingai. Ji sakė gyvenusi pas Marijampolėje turimus draugus. Neringos likimui neabejingi pedagogai neslėpė besibaiminantys dėl galimų liūdnų pasekmių po tokių "atostogų". Skaudžiausia, kad mergaitės elgesiui jokios įtakos nebeturi kartais prablaivėjanti ir esą tik gero linkinti motina. Moteris netgi užsiminė išvysianti sugyventinį, kad tik visi jos vaikai gyventų namuose ir pagaliau įsivyrautų ramybė. Vis dėlto ramybė truko neilgai - eilinis motinos ir dukters konfliktas baigėsi smurtu, po kurio penkiolikmetė, niekieno neraginama, kaip jau minėta, nuskubėjo tiesiai į ligoninę. Nepilnametė vis dar jaučiasi gana lengvai skinanti pergales prieš ja besirūpinančius savus ir svetimus suaugusius žmones.
