Ariogalos seniūnijoje, Verėduvos kaime, gyvenanti gana apsiskaičiusi senutė (buvusi pedagogė) man pasakojo: "Kai per televiziją pamatau A. Brazauską, tą visų valdžių "karalių", šokantį su naująja žmona, širdyje pyktis užverda. Išsidabinę, arogantiški, kažkokie nepasiekiami. Beje, ir kiti aukščiausiojo elito valdininkai tokie pat - lyg ateiviai iš kosmoso, ne tos pačios Lietuvos žmonės. Kai atvažiuoja į rajono savivaldybę koks nors aukštas valdininkas, galėtų bent per žiūronus pasidairyti po kaimus, pažvelgti į apleistas pirkeles. Štai čia tai atrastų puikų vaizdelių: ir girtų, ir alkanų, ir utėlėtų... O juk stovime ant NATO, Europos Sąjungos slenksčio". Tai senos pedagogės atlapaširdiškas tiesos sakymas.
Iš tiesų, specialių tarnybų, kurios privalo rūpintis senais, vienišais žmonėmis, yra. Deja, jų darbuotojai, kaip teko įsitikinti, gana retai apsilanko tose vėjo perpučiamose trobelėse, silpnai išsiaiškina, kokios bėdos jose gyvenančiuosius slegia. Juolab kad kai kuriose iš tų pirkelių žmonės kantriai neša savo kryžių, neužkraudami naštos kokioms nors labdaringoms ar specialioms įstaigoms.
... Žiūriu į pirkeles, prašyte besiprašančias remonto, stebiu vos bekrutančius senelius ir galvoju: kodėl mes taip lengvai nusisukame nuo savo artimųjų nelaimės, skausmo, neretai ramia širdimi nusilenkiame pašaliniams, brukte įbrukę jiems savo rūpestį?
"Kas gali būti košmariškesnio už abejingumą?" - prieš daugelį metų klausė mano mėgstamas kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Dabar pridedu: ir baisesnio, kai skubėdamas gatve vos nesumindai prie šiukliadėžės palinkusios, skarom apsitūlojusios senelės ar apdriskusio senelio, ieškančių maisto.
Todėl švenčiant vienokias ar kitokias šventes prie gėrybėmis apkrauto stalo visada derėtų prisiminti, jog kažkur visai greta gyvena senas, vienišas, galbūt alkanas žmogelis. To niekada nevalia pamiršti.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
