Nors apie venerines ligas daug rašoma ir kalbama, tačiau egzistuoja ir gausybė mitų bei gandų apie šiuos susirgimus.
Mitas pirmasis
Sifiliu arba gonorėja galima užsikrėsti buityje, pavyzdžiui, išsimaudžius vonioje po to, kai joje maudėsi sergantysis.
Beveik visi mikroorganizmai, sukeliantys venerines ligas, ant drėgno rankšluosčio ar kempinės gali išlikti gyvybingi net kelias valandas. Bet jei laikysimės elementarių higienos reikalavimų, t. y. nesinaudosime svetimais daiktais (net ir auskarais), neimsime iš kito žmogaus nebaigtos rūkyti cigaretės, nesidažysime svetimu lūpdažiu, nevalysime dantų svetimu šepetėliu ir pan., venerinių ligų išvengsime.
Buitiniu keliu užsikrečiama retai, bet visgi pasitaiko. Pavyzdžiui, bėrimas ant paauglio sūnaus kūno, kurį motina mėgino gydyti įvairiausiais tepalais, pasirodė besąs antrinio sifilio pasireiškimas. Praėjus trims savaitėms, moteriai ant piršto atsirado žaizdelė. Atlikus tyrimus buvo nustatyta, jog tai pirminio sifilio požymis.
Profesiniu keliu užsikrėsti venerine liga dažniausiai rizikuoja gydytojai - chirurgai, stomatologai ir ginekologai. Jie kontaktuoja su terpe, kurioje gali būti ligos sukėlėjų. Nors dažniausiai dirbama guminėmis pirštinėmis, tačiau jos juk kartais plyšta.
Mitas antrasis
Jei vyras kelis kartus persirgs gonorėja, jis taps impotentu.
Jei ligą gydysite laiku ir tinkamai, vyriškajai potencijai ji įtakos neturės. Jei ne - gonokokai šlapimo kanalais skverbsis aukštyn ir gali būti nevaisingumo, impotencijos ir kitų susirgimų priežastis.
Mitas trečiasis
Aptinkami nauji mikroorganizmai, galintys prasiskverbti net per prezervatyvą.
Iš tikrųjų prezervatyvai (ir moteriški, ir vyriški) nuo infekcijų dažniausiai apsaugo, jei yra kokybiški, tinkamai parinkti (vyriški prezervatyvai būna įvairių dydžių) ir naudojami.
Moteris užsikrėtimo tikimybę gali sumažinti, jei naudotų žvakutes, kremus, tabletes. Beje, šios priemonės partnerio neapsaugo.
Oralinis seksas toks pat pavojingas kaip ir tradicinis. Juk burnos ertmėje mikrobai gali gyventi ne mažiau komfortiškai nei makštyje.
Mitas ketvirtasis
Atrastas diagnostikos metodas, leidžiantis pagal vieną tyrimą nustatyti visas ligas.
Vienas iš šiuolaikinės diagnostikos metodų iš tiesų leidžia nustatyti ligos "kaltininką", o taip pat ir venerinės.
Bet šis metodas turi savų niuansų. Pavyzdžiui, žmogus sirgo chlamidioze, tai dar kurį laiką jo organizme gali būti likusių šios ligos "pėdsakų". Tad nuspręsti, kokį tyrimą atlikti (o jų yra daug - bakteriologinis, bakterioskopinis, serologinis ir kt.), gali tik gydytojas.
Mitas penktasis
Yra antibiotikų, galinčių bet kokią infekciją išgydyti vos per tris dienas.
Universalios tabletės nuo visų ligų nėra. Pavyzdžiui, sifilis gydomas penicilino grupės preparatais, chlamidiozė - tetraciklino grupės vaistais. Yra specialios griežtos schemos, naudojamos gydyti tik sifilį ir gonorėją. Kitoms ligoms gydyti gydytojas kiekvienam konkrečiam atvejui parenka medikamentus ir koreguoja jų vartojimą.
"Saviveikla", gydant venerines ligas, nerekomenduojama. Naudojant vieną preparatą nuo vienos ir tos pačios ligos, rezultatas gali būti visiškai skirtingas. Jis priklauso nuo skrandžio rūgštingumo ir kt.
Be to, pavienės venerinės ligos pasitaiko gana retai. Dažniausiai kartu su gonorėja tenka gydyti ir trichomonozę ar chlamidiozę, o kartais ir tolimas dermatovenerologijos ligas, pavyzdžiui, virusinį hepatitą, kuriuo užsikrečiama lytiniu keliu. Vieną iš jų išsigydžius vaistais, rekomenduotais draugo, kaimyno arba pasirinktais pagal medikamentų žinyną, kiti mikroorganizmai pastarajam gali įgyti stiprų imunitetą.
Negalima ignoruoti rekomendacijų vaisto vartojimui. Ar žinote, kad alkoholis, net ir nedideliais kiekiais (alus, romo-kolos kokteilis), sąveikauja su antibiotikais kaip šarmas su rūgštimi? Vyksta paprasčiausia neutralizacijos reakcija.
Mitas šeštasis
Chlamidiozė praktiškai neišgydoma.
Tinkamas gydymas išvaduos ligonį nuo chlamidiozės. Tiesa, be antibiotikų, prireiks imuninę sistemą stiprinančių preparatų.
Iš visų ligų, perduodamų lytiniu keliu, chlamidiozė pasitaiko dažniausiai: beveik 70-čiai proc. pacientų, besikreipusių į konsultaciją, gydytojai diagnozuoja būtent chlamidiozę. Šis susirgimas dažnai yra tiek vyrų, tiek moterų nevaisingumo priežastis. Net jei moteris ir pastotų, yra didelė tikimybė, kad pastojimas bus ne vietoje ir gali įvykti persileidimas.
Mitas septintasis
Vieną kartą pasimylėjus su sergančiuoju, gali ir neužsikrėsti.
Taip būna, bet retai. Visame pasaulyje žinomi tik keli atvejai, kai sutuoktiniai neužsikrėtė AIDS sukėlėjais.
Dažniausiai visgi infekcija patenka į organizmą. Įdomu tai, kad prevencinis gydymas taikomas tik tiems, kurie turėjo artimų kontaktų su ligoniu. Tad jei vyras buvo neištikimas žmonai su neaiškios reputacijos gražuole, rytojaus dieną grįžo į vedybinį guolį, o paskui suvokė ir kreipėsi į gydytoją, medikamentai bus paskirti tik įvykio kaltininkui. Daugelio infekcinių susirgimų inkubacinis periodas gana ilgas, tad žmona taip pat spėtų užsikrėsti.
Mitas aštuntasis
Yra metodų, sumažinančių užsikrėtimo riziką ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, plyšus prezervatyvui.
Tokių priemonių išties yra - jas reikia panaudoti per kelias valandas po lytinio akto. Tačiau vis tiek šie vaistai negarantuoja šimtaprocentinio saugumo. Keletą mėnesių reikia stebėti savo savijautą ir, kilus nors mažiausiam įtarimui, kreiptis į gydytoją.
O ką daryti, jei prezervatyvas plyšo, o gelbėjančių vaistų po ranka nėra? Reikia kuo greičiau ištuštinti šlapimo pūslę, apiplauti išorinius lytinius organus ūkišku muilu ir kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Mitas devintasis
Jei pagalbos kreipsiesi į Valstybinį odos-veneros ligų dispanserį, tai apie išaiškintą ligą būtinai praneš į darbovietę.
Netiesa! Jei pats neišplepėsit kam nors apie savo ligą, niekas ir nesužinos. Gydytojui draudžia viešinti ligonių paslaptis ne tik Hipokrato priesaika, bet ir Baudžiamasis kodeksas. Net jei pacientas gydėsi stacionare, tai ant nedarbingumo lapelio nebus aiškiai ir atvirai nurodyta nedarbingumo priežastis.
