Mantas LIDEIKIS
Anykščių rajono Demeikių kaime gyvenantys Bronius ir Raisa Rutkauskai jau įpusėję aštuntąją dešimtį metų. Todėl vargu ar galima stebėtis, jog apie savo gyvenimą šiedu žmonės gali pasakoti be galo, be krašto. O papasakoti iš tiesų turi ką, mat per daugybę metų jiedviem tekę regėti įvairiausių dalykų, sukaupti didelę gyvenimo patirtį.
Pasak 75 metų Broniaus, jis - Demeikių kaimo senbuvis, čia gimęs, augęs, čia ir po klajonių, kurių jo gyvenime netrūkę, sugrįžęs. Bronius prisimena, jog jo vaikystės laikais čia viešpatavo garsus šiose apylinkėse dvarininkas Riauba. Jo dvaro likučiai netoliese tebestovi ir šiandien, tik jau stipriai suirę, išvirtę, apaugę miško medžiais. Žodžiu, iš dvaro jau nieko nelikę, o kaimas tebestovi. Tiesa, jau nebe toks, koks buvo kadaise - vos kelios sodybos jo belikę. Ir jaunimo vakaruškų, kaip Broniaus jaunystės laikais, čia jau nebesigirdi. Vieni senukai kaime beliko, o ir sodybos atokiau viena nuo kitos. Vyriškis pasakoja, jog norėdamas pasiekti artimiausią kaimyną, beveik valandą kulniuoti turėtų. Jaunas būdamas tokį tris kart greičiau įveiktų, tačiau tokiame amžiuje per kalnelius ir lomeles vingiuojančiu takeliu kaimynus pasiekti ne taip jau paprasta. O žiemą apskritai belieka namuose lindėti, nes ne visuomet pakanka jėgų ir savame kieme sniegą nusikasti.
Namas, kuriame šiandien gyvena abu Rutkauskai, kadaise taip pat buvo minėto dvarininko Riaubos nuosavybė. Tuomet čia kelios šeimos dvaro samdinių gyveno ir medinius trobesius "balaganu" vadino. Atėjus sovietams, dvarininkus pakeitė kolūkiai, "balaganas" ištuštėjo, įvairiais likimo vingiais jo gyventojai išsibėgiojo. Tik Rutkauskai čia liko ir ilgainiui šis namelis jiems atiteko. Vėliau, išmokęs mūrininko amato, Bronius jį savo rankomis apsimūrijo ir dabar turi dailų mūrinuką.
Vyriškis prisipažįsta, jog baisiausia, ką jam teko patirti gyvenime, nutiko pokario metais. Kaip ir daug kur Lietuvoje, taip ir Anykščių rajone sovietų kariai ar aktyvistai, stribais vadinami, aršiai pešėsi su tais, kurie nenorėjo paklusti naujai tvarkai - Lietuvos partizanais, tuomet žmonių mišiniais arba žaliukais pramintais.
Tačiau baisieji laikai baigėsi, gyvenimas lyg ir sunormalėjo. Turėdamas geras ir darbščias rankas, Bronius nutarė leistis po plačiąją Sovietų Sąjungą paklajoti, padirbėti statybose - užsidirbti tais laikais ten neblogai buvo galima. Daugelį vietų aplankė.
Iš tokių klajonių į namus Bronius jau ne vienas sugrįžo. Drauge su juo ir metais vyresnė rusaitė Raisa parvyko. Moteris papasakojo kilusi iš Briansko srities ir niekuomet nesitikėjusi, jog lietuvio ištekės. Tačiau širdžiai neįsakysi, o vardan meilės juk ir į pasaulio kraštą paskui mylimąjį nesunku sekti. Nesigailėjo, pritapo čia, vaikus vyrui gimdė ir augino. Jie suaugę dabar, savo gyvenimus sukūrę. Pasak senukų, dažnai juos aplanko.
