Dvejus metus Marijampolės rajono apylinkės prokuratūrai vadovaujantis Rimas Bradūnas (37 m.) teisėsaugos sistemoje - daugiau nei dešimt metų. Jis sako, kad savo gyvenimo niekada nevaržė kokiais nors iš anksto susikurtais planais, nes netikėti sprendimai - ir savęs išbandymas bei patikrinimas, ir savotiškas gyvenimo variklis.
- Esate iš tų, kurie pasirinko studijuoti teisę vildamiesi skelbti nuolatinę kovą nusikalstamam pasauliui, ar iš tų, kurie susigundė, kaip iki šiol tenka girdėti, geru teisininkų uždarbiu?
- Esu turbūt iš trečių ar ketvirtų, kurie savo gyvenimo mokslus pasirenka ilgai nesvarstę - pasitarėme su draugu ir pabandėme. Tais metais į teisę tuometiniame Vilniaus universitete priėmė 120 studentų, o norinčiųjų buvo bene septynis kartus daugiau. Nenoriu detalizuoti apie, tarkime, prokurorų uždarbį, bet pasakysiu tik tiek, kad jis nėra toks viliojantis, kaip atrodo liaudžiai. Tie, kurie nori daug uždirbti, suka į verslą. Žinoma, žmogus turi būti tam imlus. Kiek žinau, jau per pirmuosius penkerius metus bene pusė kartu su manimi baigusiųjų teisę šioje srityje nebedirbo - susirado galbūt geriau. Kiekvienam - savo: aš savęs kitoje vietoje dabar jau net ir neįsivaizduoju.
- Prokuroro darbo patirties po studijų įgijote Marijampolės prokuratūroje ir po ketverių metų "pabėgote" į Jonavą - vadovauti prokuratūrai. Kuo Marijampolė jus patraukė, kad dar po ketverių metų į ją sugrįžote, tik jau ne į prokuratūrą, o į teismą?
- Jonava buvo aukštesnis laiptelis - išbandyti save vadovo kėdėje. Tie metai buvo visapusiškai įdomūs ir svarbūs, labai darbingi. Lyginant su Marijampolės rajonu, nors jo teritorija daug didesnė, Jonavoje nusikalstamumas buvo bene dvigubai didesnis. Vien Ruklos miestelis, kuriame, kariams išsikrausčius, į jų butus susikėlė nemažai kauniečių - ir ne pačių pažangiausių, buvo teisėsaugininkų galvos skausmas. Buvo daug tragiškai pasibaigusių buitinių konfliktų - nužudymų gal pusantro ar du kartus daugiau nei Marijampolėje. Priežasčių galima rasti įvairių, tačiau ne paskutinėje vietoje - prokuratūros ir policijos bendras darbas ir supratimas. Manau, kad per tuos metus Jonavoje pavyko šioje srityje padaryti šį tą teigiamo. O į Suvalkiją grįžau galbūt todėl, kad visada traukė savas kraštas - aš juk vilkaviškietis. Viliojo nauja sritis - teisėjo darbas. Kaip tik teisėjo vieta buvo Marijampolėje - čia ir parvažiavau. Esu tos nuomonės, kad kiekvienam savo srityje privalu išbandyti kiek įmanoma daugiau.
- Bet teisėjo duoną krimtote vos metus? Ir keistoka, kad tuo metu, kai dauguma iš prokuratūros suka teismo ar advokatūros link, jūs pasukote atvirkščiai - iš teismo į prokuratūrą.
- Tikrai tai vienetiniai atvejai. Bet ir aš nemaniau, kad taip greitai vėl bus rimtų permainų mano gyvenime, ir jų neplanavau - tiesiog Marijampolės prokuratūra liko be vadovo, ir man pasiūlė tą vietą. Nepasakyčiau, kad ilgai svarsčiau, nes teisme per palyginti trumpą laiką dar nebuvau labai pripratęs. Nepasakyčiau ir to, kad labai drąsu grįžti vadovauti kolektyvui, iš kurio pats esi išėjęs.
- Darbą vyriausiojo prokuroro kėdėje pradėjote nuo... avarijos, kurią sukėlė nepatyrusi vairuotoja. Gal tai buvo lemties ženklas - perspėjantis, kad karjera prokuratūroje nieko gero nežada, arba kaip tik palaiminantis - likote gyvas ir sveikas, vadinasi, atkelti garantuotos sėkmės vartai?
- Kadangi jokiais prietarais netikiu, tai man ta avarija buvo tik eilinis eismo įvykis, atsitiktinai sutapęs su naujo darbo pradžia. Laimei, išvengta aukų, nors mano automobilis buvo sudaužytas. Dar labiau buvo gaila tos jaunutės vairuotojos, kuri dėl įvykio patyrė didelį šoką.
- Ar jums malonus faktas, kad po pusantrų metų Marijampolės vyriausiojo prokuroro kėdėje kolegos teisininkai iš visos šalies, dalyvavę "Veido" žurnalo suorganizuotoje apklausoje, paskelbė jus lyderiu rajono apylinkių prokuratūrų vadovų kategorijoje - išskyrė itin didelėje grupėje? Gal nujaučiate, kuo nusipelnėte tokio kolegų įvertinimo?
- Į visokius žaidimus ir rinkimus žiūriu gana atsargiai, kiek skeptiškai, bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man tai nemalonu - tai buvo staigmena. Man pačiam sunku pasakyti, kodėl buvo paskelbtas toks rezultatas, nes nežinau nei kas rinko, nei kokiais kriterijais vadovavosi. Na, nesėdžiu visai be amo respublikiniuose mūsų renginiuose, darbiniuose pasitarimuose, gal esu kiek pastebimesnis. Kai jaučiu, kad turiu ką nors pasakyti, kai turiu ir matau tikslą, tai ir kalbu, dėstau. Kita vertus, ką nors iškovoti šiais laikais (pavyzdžiui, savo kolektyvui - materialine prasme) praktiškai neįmanoma, nes prokuratūra, kaip ir šalies policija, gyvena ne pačius geriausius laikus - pavargom atsimušinėdami į visokius limitus, viską taupydami, pirkdamiesi popierių, rašiklius ir panašiai. Sudėti rankų - negalime, piketuoti - negalime! Jeigu šalies mastu situacija nesikeis, tuoj teks konstatuoti, kad prokuratūra grįžta į tą stadiją, kokia buvo prieš dešimt metų. Prokurorai iki šiol buvo labai pakantūs ir tolerantiški problemų atžvilgiu, bet kantrybė juk turi ribas. Kai nėra stimulo tobulėti ar bent jau normaliai dirbti, kai tenka dejuoti dėl gilėjančio skurdo, kyla visos problemos. Tuomet nusidriekia tokia "grandinėlė": menki atlyginimai atbaido gabius ir aktyvius darbuotojus, laisvas vietas neretai užima ne tie, kurie galėtų, darbas vyksta atsainiai - rezultatai liūdni.
- Nepaisant nelinksmų nuotaikų, gerai dirbančių žmonių yra - Marijampolės prokuratūrą galima pavadinti kadrų kalve.
- Na taip, net ir dabartinis generalinis prokuroras Antanas Klimavičius savo karjerą kadaise pradėjo Marijampolės prokuratūroje. Vienas iš Valstybės saugumo departamento vadovų Arvydas Pocius - taip pat buvęs Marijampolės prokuratūros vadovas, šalies Muitinės kriminalinės tarnybos direktorius Aidenas Karpus - irgi mūsų prokuratūros "mokinys". Vilkaviškio prokuratūros vadovas Kęstutis Jasaitis ir jo pavaduotojas Arūnas Žukauskas - taip pat marijampoliečiai. Toks kadrų "nutekėjimas" džiugina, kad žmonės pastebimi ir įvertinami, kad jie turi galimybę tobulėti, nes stovėjimas vietoje mūsų srities specialistui grėsmingas savotiška degradacija. Kita vertus, atsisveikinus su perspektyviu darbuotoju būna ir liūdna - gaila gerą žmogų paleisti iš kolektyvo, reikia ruošti naują, dažniausiai - jauną teisininką, o juk rimtus darbus reikia daryti šiandien. Ir dar pastebėjau (tik nežinau, gerai tai ar blogai), kad mūsų prokuratūrą palieka vyrai, o pas mus ateina daugiau moterų.
- Gal ir gerai - didesnė galimybė išvengti, pavyzdžiui, skandalais drebinančių tarnybinių romanų. O gal jūs linkęs toleruoti tokius santykius?
- Man nelengva atsakyti, nes po tokio klausimo atrodo, kad tokių skandalų jau yra, tik aš dar negirdėjau. Apskritai aš linkęs nesikišti į asmeninius žmonių reikalus. Net jeigu kabineto duris varstytų pretenzingai ir aikštingai nusiteikęs, sakykime, "meilės trikampio" trečiasis "kampas", aš vargu ar ką pakeisčiau - juk suaugę žmonės. Toleruot turbūt netoleruočiau, nes būčiau suprastas kaip skatintojas, tačiau ir nesikiščiau. Kiščiausi tik tada, kai toks tarnybinis romanas trukdytų dirbti ir kompromituotų pačią prokuratūrą.
- Kaip pakomentuotumėte teisėsaugininkų darbu neretai nepatenkintos "liaudies balsą", esą nusikalstamumas sumažėtų, jeigu teisėsaugininkai ištirtų kuo daugiau nusikaltimų, o suinteresuoti ištirti juos būtų tik tada, jeigu atlyginimus gautų tik tai padarę iki galo?
- Esu įsitikinęs, kad sąžiningo ir gabaus teisėsaugininko darbui, kai kalbama apie nusikaltimo atskleidimą ir ištyrimą, pinigai jokios įtakos neturi ir negali turėti. Galiu užtikrinti, kad mūsų srities darbuotojai "tamsius" nusikaltimus palieka tikrai ne tyčia, esą dėl per menko atlygio. Gaila, kad visuomenėje sklando tokia nuomonė. Ne mūsų sistemos žmones galbūt klaidina įvairūs detektyviniai filmai, kuriuose teisėsaugininkų darbas idealizuojamas.
- Ar neatskleisti sunkūs, rezonansiniai nusikaltimai ilgai slegia prokuroro sąžinę?
- Nors nusikaltimus tiria ne prokurorai, kurie tik vertina bei analizuoja jau surinktą pirminę tyrimo medžiagą, rekomenduoja tolesnius darbo metodus, tačiau neištirti sunkūs nusikaltimai tikrai slegia. Įžūlus jaunos pardavėjos nužudymas miesto centre esančioje parduotuvėje, degalinės operatoriaus, daugiabučio namo bendrijos buhalterės, Kazlų Rūdos moksleivės mįslingas nužudymas - tai tik keli iš atminties neišdylantys pastarųjų metų nusikaltimai, kurių kaltininkai likę neįvardinti. Neretai pasvarstome, kurioje tyrimo grandyje kas buvo nepadaryta ar padaryta ne taip, kad sėkmė nusisuko. Tačiau šios bylos, patikėkite, nėra užmirštos ir numestos dūlėti stalčiuose - prie jų grįžtama nuolat. Aš turiu viltį, kad ir šie įvykiai kada nors bus išaiškinti.
- Savo darbo pradžioje esate minėjęs, kad jums patys nemaloniausi tirti būdavo nusikaltimai, kuriuos įvykdė pareigūnai. Kodėl?
- Kai taip sakiau, turbūt tyriau žiaurų nusikaltimą, kai keli policininkai viršijo savo įgaliojimus ir smarkiai sudaužė jauną marijampolietį, kuris vos išvengė mirties. Tada dar buvau paskelbęs ir mįslingai nuskambėjusią frazę: "Šiandien - kolegos, o rytoj..." Iš tiesų - tokius nusikaltimus morališkai sunku tirti. Tačiau noriu paneigti visuomenės nuomonę, kad prokuratūra, kaip tas "varnas - varnui...", dangsto nusikaltusius policininkus: jeigu yra įrodymai nusikaltus, bus ir įtarimai, ir bausmė. Štai turbūt prisimenate skandalą, kai vienas Marijampolės apsaugos policijos darbuotojas apkaltino kolegas nuolat vagiant tarnybinį benziną. Tyrimo dokumentais grobstymo fakto nepavyko įrodyti, todėl kelti baudžiamąją bylą buvo atsisakyta, o visuomenei dabar turbūt atrodo, kad prokuratūra "uždengė" problemą. Antra vertus, paneigsiu ir išgirstą neva policijos pareigūnų nuomonę, esą prokuratūra tik laukia kuo nors nusidėjusių policininkų, kad juos "suvalgytų". Taip tikrai nėra. Jau minėjau, kad nuo bendro, supratingo policijos ir prokuratūros darbo nemažai priklauso nusikaltimų tyrimo sėkmė.
- Ne paslaptis, kad prokuratūrą nuolat atakuoja tie patys, pavadinkime - "etatiniai", skundų rašinėtojai, problemų kėlėjai, savotiški "informatoriai". Ar ir jūs manote, kad tai mėnulio pilnaties rezultatas?
- Neseku mėnulio fazių, bet tikrai galiu pasakyti, kad jūsų apibūdinti lankytojai pas mus ateina ne po vieną - jeigu užėjo vienas, lauk antro, trečio - visos virtinės. Visi jie išklausomi, sulaukia patarimų. Būna ir agresyvių, tačiau manau, kad mandagus elgesys su taip nusiteikusiu žmogum ir dėmesys jam tą agresiją numalšina. Reaguoju įvairiai - tik ne piktai. Na, kaip reaguoti į štai tokią informaciją, kai pilietė kelis kartus praneša, jog aptiko užmūrytą sieną, po kuria slypi 50 nužudytų žmonių?.. Tokių aktyvių pareiškėjų jau pažįstu iki dešimties. Vieniems tai - skaudulys, antriems - sveikatos problema, tretiems - gyvenimo būdas.
- O ką "Akistatos" skaitytojai galėtų sužinoti apie Marijampolės prokuratūros vadovo gyvenimo būdą?
- Tai kad niekuo nesu įdomus - nešoku, nedainuoju, nieko nekolekcionuoju. Šiek tiek pasportuoju ir labai domiuosi Marijampolėje vykstančiomis futbolo, krepšinio rungtynėmis. Mano gyvenimo būdas - darbas ir šeima. Su krašto apsaugos sistemoje dirbančia žmona auginame paauglį sūnų ir neseniai gimusią dukterį. Dėl mažylės mūsų atostogos šiemet prabėgs Lietuvoje - lietuviškame pajūryje ir prie ežerų.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Ričardo MOCKAUS nuotrauka: Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vadovas Rimas Bradūnas - naujovių ir staigmenų mėgėjas
