Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš gerą mėnesį Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) buvo atliktas unikalus operacijų kompleksas - mirtinas traumas per avariją patyrusio marijampoliečio Edvino (22 m.) organai buvo persodinti net šešiems pacientams, jau beveik neturėjusiems vilties išgyventi. Medikai ne tik džiaugėsi drauge su išgelbėtais ligoniais, bet kartu siekė atlikti ir šviečiamąjį darbą - noriai pasakojo žiniasklaidos priemonėms apie organų donorystę, kurią, jų įsitikinimu, privalu skatinti. Nesidžiaugė tik žuvusio marijampoliečio tėvai, nepanorę, kad apie jų lemtingą žingsnį būtų taip plačiai ir detaliai diskutuojama. Jie tarsi atsitvėrė tylos siena.
- Suprantu tuos tėvelius, nes pati išgyvenau panašią tragediją, - "Akistatai" sakė Jonų kaime (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.) gyvenanti Birutė Zavistauskienė (50 m.). - Tik mums buvo kiek lengviau, nes mūsų Eglutė pati buvo pareiškusi norą tapti organų donore. Edvino istorija mane labai sukrėtė - iki smulkmenų sukilo visi prisiminimai, lyg būčiau dar kartą išgyvenusi savo vaiko netektį.
"Išdalintas gyvenimas"
Eglutė Zavistauskaitė šiandien būtų 20-metė panelė. Greičiausiai studijuotų žurnalistiką, kurios studijoms ruošėsi bene nuo penktos klasės. Gabi, smalsi ir guvi mergaitė dalyvaudavo visuose mokyklos renginiuose - būdavo jų siela. Vos baigusią pradinę mokyklą būsimą penktokę jos pirmoji mokytoja kolegoms jau buvo charakterizavusi: "Pas jus į mokyklą ateis ypatinga mergaitė". Eglutė tokia ir buvo. Būdama devintokė Eglutė jau turėjo pluoštą savo sukurtų eilėraščių ir miniatiūrų. Jai buvo pranašaujama literatės ateitis.
Deja, devintoje klasėje E. Zavistauskaitės (15 m.) gyvenimas netikėtai nutrūko. Vieną 2000-ųjų vasario vakarą Jonų gyvenvietės keliu į kultūros namus ėjusi mergina tapo girto vairuotojo sukeltos avarijos auka. Sunkiai sužalotos Eglutės gyvybė ligoninėje buvo palaikoma tik medicinos aparatų dėka. Artimieji sutiko, kad užgesusios mergaitės organai būtų paaukoti transplantacijai. Tuokart medikai sakė, kad jie išgelbės penkis ligonius.
Po Eglutės mirties buvo pasirūpinta išleisti mergaitės autorinės kūrybos knygelę. Leidinukas pavadintas labai simboliškai - "Išdalintas gyvenimas". Šitaip Eglutės atminimui sukurtą eilėraštį buvo pavadinusi viena marijampolietė literatė, sužavėta trumpo, bet prasmingo mergaitės gyvenimo.
"Pasirašydama neverkiau"
Minutės, per kurias Marijampolės ligoninėje teko apsispręsti dėl dukters organų donorystės, Birutei Zavistauskienei dabar tarsi išplaukusios iš atminties. Kai medikai užsiminė apie tai ir pasakė netrukus išjungsią aparatūrą, jeigu atsakymas bus neigiamas, Birutė, pritrenkta tokios žinios, viltingai pasisuko į čia pat laukusius savo vaikus (be Eglės, yra dar du sūnūs ir viena duktė). Kažkuris iš jų iškart pratarė, kad prieš kelias savaites Eglutė, žiūrėdama televizijos laidą apie sunkiai sergantį vaikiną, kuris visur vaikštinėdavo kartu stumdamasis masyvų aparatą - dirbtinę širdį, tvirtai pasakė esanti organų donorystės šalininkė, prireikus sutinkanti "pasirašyti". Tuokart pagarsinta tokia paauglės dukters valia buvo pagrindinis akstinas skubaus atsakymo laukusiems medikams atsakyti teigiamai.
- Tada gydytojai mane tikino, kad Eglutės mirtis neišvengiama, tačiau dar rusena viltis išgelbėti kelių sergančių vaikučių gyvybes, - pasakojo Birutė. - Taip ir sakė - inkstukus persodins vaikučiams. Tuo metu man atrodė kraugeriška pasielgti kitaip. Protu suvokiau, kad savo mergaitės jau neturiu, bet širdim tai nesuvokiama ir šiandien.
Birutė puikiai atsimena tik momentą, kai savo apsisprendimą paaukoti dukters organus reikėjo patvirtinti parašu. Moteris įsiteigė, kad šį žingsnį turinti žengti be jokių ašarų - tarsi atsisveikintų su dukra tik laikinai, kaip kaskart, kai ji išbėgdavo į mokyklą. Po to buvo galima atsisveikinti su Eglutės kūnu. Moteris nepajėgė to padaryti - tiesiog nenorėjo. Ji vėlgi įsiteigė sau, kad atsisveikinimas su dukters kūnu reikštų amžiną išsiskyrimą. Dabar Birutė sako jaučianti Eglutę šalia kiekvieną akimirką ir kiekviename žingsnyje - galinti jai nusišypsoti, jos paklausti, jai pasipasakoti...
"Gal be reikalo taip padariau?"
Po laidotuvių Zavistauskai nevengė žurnalistų, panorusių paskelbti apie kilnų jų poelgį, tačiau primygtinai kartojo, kad jie patys nieko gero nepadarė - tik įvykdė dukters valią.
- Nors kiekvieną kartą buvo labai skaudu draskyti žaizdą, tačiau su žurnalistais mes kalbėjomės, nes norėjome, kad ligoniai, kuriems suteikė vilties Eglutės mirtis, ir jų artimieji žinotų, koks šaunus žmogutis buvo mūsų Eglelė, - prisiminė Birutė. - Juk jiems turbūt labai rūpėjo, kieno akimis žvelgia į gyvenimą, kieno inkstai sugrąžino viltį gyventi.
Zavistauskai tik iš laikraščių sužinojo, kad Eglutės organai buvo persodinti penkiems ligoniams. Medikai, viešai komentuodami šį faktą bei tikėdamiesi pasekėjų, ir tai fiksavę žurnalistai, Birutės Zavistauskienės manymu, buvo per daug atviri ir sukėlė atvirkštinę reakciją. Motinai buvo skaudu skaityti apie pačią operaciją, kaip Eglutės organai buvo ruošiami transplantacijai.
- Man buvo sakyta, kad paims tik dukters inkstukus, kurių reikia vaikučiams, ir tai skambėjo įpareigojančiai, - prisiminė Birutė. - Tačiau vėliau sužinojau, kad mano mergaitė buvo tiesiog išmėsinėta (atleiskite už tokį žodį, bet skaitant susidarė toks įspūdis) - paimta daugiau organų. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis motina, skaitydama, kad jos vaiko širdis spurdėjo ir plakė ant medikės delno... Tarsi kištų mintį, kad tą mergaitę išpjaustinėjo gyvą! Arba : "Seselė neištvėrė matomo vaizdo"... Argi reikia tai skelbti?! Juk jeigu svetimai, medikei, buvo sunku matyti ir žinoti, tai ką kalbėti apie motiną ir kitus artimuosius?..
Tokia viešai paskleista informacija draskė Birutės širdį ir privertė ją bei jos šeimą dar kartą skaudžiai išgyventi patirtą tragediją, tarsi būtų užvirtusi dvigubo skausmo našta. Moteris netgi pagaudavo save dvejojančią, ar ne be reikalo sutiko paaukoti dukters organus. Šias dvejones dar labiau sustiprino naujos žinios, kad Eglutės širdelė ligonei, susirgusiai gripu, netiko, o persodintas inkstas irgi greitai buvo atmestas.
"Ilgėjausi išgelbėtų ligonių"
Bene metus po dukters laidotuvių Birutę kamavo mintys, kaip gyvena likę du ar trys ligoniai, kuriems buvo persodintas kitas Eglutės inkstas, akių ragenos. Ilgesio jausmą greičiausiai sukėlė netikėtai į jos namus paskambinusi Marytė J., Kazlų Rūdos gyventoja. Už Eglutės mamą kiek jaunesnė moteris teigė turėjusi galimybę gyventi su Eglutės inkstu, tačiau vėliau įvykusi atmetimo reakcija. Marytė net buvo atvykusi susipažinti. Žodžiais ir gėlėmis ji bandė išreikšti padėką šeimai, kuri savo baisios nelaimės akivaizdoje neliko abejinga kitų skausmui.
Daugiau signalų iš ligonių, kuriuos gelbėjo dukters mirtis, Birutė nesulaukė. O tai moteriai buvo svarbu - ir tikrai ne dėl spėjamo atlygio ar trokštamų liaupsių. Jai rūpėjo, kaip tie ligoniai gyvena, ką jaučia, nes įsiteigė, kad juose gyva Eglutės dalelė. Tokio ilgesio kamuojama Birutė ryžosi laišku kreiptis į profesorių Balį Dainį, Nefrourologijos klinikos ir inkstų persodinimo centro vadovą. Itin emocionali moteris atviravo norinti sutikti, pažinti ir apkabinti žmones, kuriuose - ir dalelė dukters, tarsi siektų priglausti prie savo širdies pačią Eglutę. Tuos ligonius Birutė vadino šeimos nariais. Deja, jokio atsako moteris nesulaukė nei iškart, nei vėliau. Greičiausiai profesorius, etiškai saugodamas tarnybinę paslaptį, Birutės laiško niekam ir neperdavė. O gal jau ir nebebuvo kam perduoti...
- Dabar tas ilgesys man jau praėjęs, - tarsi per penkerius metus būtų atsikračiusi kažkokio nereikalingo jausmo sakė Birutė. - Laikas daro savo. Jeigu tada būčiau susipažinusi su tais žmonėmis, gal būčiau ir bendravusi. Dabar jokio artumo jiems jau nejaučiu. Tik linkėčiau, kad juos lydėtų sveikata ir sėkmė.
"Ar laimingi ant svetimos laimės aukuro?"
Po šeimą ištikusios Eglutės netekties viską blaiviai apsvarsčiusi ir įvertinusi Birutė netrukus pati kreipėsi į medikus dėl organų donoro kortelės. Jos parašu patvirtintas dokumentas suteikia laisvę medikams nelaimės atveju paaukoti donorės organus transplantacijai. Birutės teigimu, šitaip ji nuėmė didžiulį rūpestį nuo savo vaikų pečių.
- Aš visu kūnu ir visomis mintimis - už donorystę! - įtaigiai tvirtino Birutė. - Tik manyje iki šiol vis kirba smalsus klausimas, ką jaučia žmogus, kuriam persodintas svetimas organas. Manau, kad tik šių žmonių dėka medikai turėtų propaguoti donorystę - pasakoti, kaip jie gyvena, kaip sveiksta, kaip pasikeitė kasdienybė. Vis dėlto peršasi mintis, kad tiems ligoniams nelengva jaustis susikūrus laimę ant svetimos laimės aukuro - juk jie iki transplantacijos operacijos gyveno tarsi laukdami kito žmogaus tragedijos. Ar jie nesijaučia tokių nelaimių pranašais, siuntėjais, ar moka džiaugtis nauja laime, ar nesapnuoja žmonių, kurių dėka gyvena?..
Birutės smalsumą turbūt galėtų šiek tiek patenkinti Dambravos kaimo (Prienų r.) gyventojas Linas M. (45 m.), kuriam prieš mėnesį buvo persodinta per avariją žuvusio marijampoliečio Edvino širdis. Vyras teigia su svetima širdimi krūtinėje besijaučiąs kaip su savo, bet žinąs, kad ji svetima, ir tai vertinąs itin pagarbiai. Stebėdamasis, kad tik po operacijos pamėgo pieną ir jo produktus (pasikeitė valgymo įpročiai), Linas teigė visą gyvenimą jausiąs amžiną padėką jį išgelbėjusio jaunuolio artimiesiems, o ateityje norėsiąs ir susipažinti. Su Edvino kepenimis prieš mėnesį naują gyvenimą pradėjusi kaunietė Genė P. (49 m.) irgi tvirtina linkinti donoro šeimai stiprybės ir Dievo palaimos apsaugant nuo naujų nelaimių. Moteris neslėpė dažnai galvojanti apie savo išgelbėtojus, kuriuos net ir nemačiusi pamilo kaip artimiausius žmones.
"Elgėmės pagal sąžinę"
Kaip minėjome, savo šeimos nelaimę linkę tyliai išgyventi marijampoliečiai, kurių sūnaus Edvino donorystės dėka buvo suteikta nauja viltis gyventi Linui M., Genei P. ir dar keturiems asmenims, savo kilnaus poelgio nelaiko žygdarbiu. Atsisakiusi plačiau pasikalbėti nelaimėlio motina tvirtino lemtingąjį žingsnį mirties akivaizdoje žengusi ne dėl reklamos, ne dėl šlovinimo ir ne dėl padėkų, o sąžinės vedina. Iki šiol sunkiai išgyvenanti netektį moteris užsiminė, kad gyvenime turėjusi daug nelaimių, kurios padėjo suprasti sergančio žmogaus savijautą. Paprašiusi ramybės ji prasitarė, kad didvyre būtų pasijutusi tik vieninteliu atveju - jeigu būtų sugebėjusi išgelbėti savo vaiką. Marijampolietė neatmetė išgelbėtų ligonių noro susipažinti, atsidėkoti bent gėlėmis ant sūnaus kapo, tačiau teigė tai galėsianti ištverti tik kur kas vėliau.
- Nėra jokios prasmės pūdyti žemėje jauno žmogaus širdį, jeigu ji gali išgelbėti kitam žmogui gyvybę, - lakoniškai motyvavo savo apsisprendimą, mūsuose dar ne itin populiarų, žuvusio vaikino mama.
Žurnalistų ir visuomenės dėmesį po nelaimės sunkiai pergyvenusi šeima netgi buvo prasitarusi, kad pradeda dvejoti, ar ne geriau buvo palaidoti neišdalintą sūnaus kūną, jeigu taip dažnai draskoma širdies žaizda...
- Ir aš sakiau, kad detalus medikų darbo, ruošiantis transplantacijos operacijai, aptarinėjimas viešai sukelia atvirkštinę reakciją, nes jie tada panašūs į maitvanagius, besidžiaugiančius grobiu, - priminė Birutė Zavistauskienė. - Dabar tai šeimai "dirbs" tik laikas. Laikas nesumažina patirto skausmo, bet išmoko gyventi "užkapsčius" tą skausmą, kad nebūtų slegiami kiti artimieji.
*** - Mūsų visuomenė dažnai atsisako prisidėti prie organų donorystės, - oficialiai išplatintame pareiškime žurnalistams teigė marijampoliečio Edvino širdies persodinimo operaciją atlikęs garsus KMUK kardiochirurgas Rimantas Benetis. - Tos kelios sėkmingos operacijos įrodo, kokia svarbi ši misija.
Ne kiekvienas, ištiktas nelaimės, gali neprarasti sveikos nuovokos ir giliai mąstyti, žvelgti į ateitį, kaip linkėtų gyvybes gelbstintys medikai. Statistika teigia, kad pernai Lietuvoje buvo užfiksuoti 82 potencialūs donorai. Maždaug trečdaliu atvejų donorystei paprieštaravo donorų artimieji. O donoro organų laukiančių ligonių nemažėja.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- B. Zavistauskienė sako, kad laikas nesumažina netekties skausmo, tik išmoko gyventi santaikoje su tuo skausmu
Nuotrauka iš asmeninio albumo:
- Eglutė Zavistauskaitė išdalino savo gyvenimą tikrąja šio žodžio prasme
