Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Jau važiuodami į Šri Lanką buvome nusprendę, kad vengsime kolektyvinių ekskursijų. Keliaujame ne pirmą kartą, tad žinome, kaip būna: autobuse, kuriuo važiuoja 20-30 žmonių, būtinai kuris nors užsinorės gerti, kitas - valgyti, trečias niekaip negalės sulaukti įprasto planuoto sustojimo, kad užsuktų į tualetą, o nuėjęs į džiungles pradings visam pusvalandžiui. Dar blogiau mieste. Parduotuvių ir kioskelių džiunglėse dingsta ne vienas ir ne vienai valandai. Ir ne tik rusai, kuriuos mes vis mėgstame keikti, kad jie viskuo nepatenkinti, bet ir dar labiau viskuo besipiktinantys lietuviai ir net drausmingieji vokiečiai. Ypač gerai prisimename, kai Dominikoje, šalyje, kur, atrodo, tikrai nėra ką pirkti civilizuotiems amerikiečiams, šie net kelioms valandoms prapuolė iš lentų sukaltuose "supermarketuose". O į autobusą grįžo pilnais maišais. Todėl visa tai prisiminę pasisamdėme ekskursijų vadovą ir vairuotoją. Ir neapsirikome. Palyginti už nedidelę kainą išgirdome gan kvalifikuotus paaiškinimus.
Šventė kas antrą dieną
Galbūt pasisekė dar ir dėl to, kad mūsų gidas Sesilis mokslus baigė Maskvoje ir net buvo apsilankęs Kaune. Jo nešokiravo, pavyzdžiui, toks klausimas: ar yra jūsų šalyje ateistų? Vietinis, nesimokęs Rusijoje, tokio klausimo paprasčiausiai nesuprastų, o štai Sesilis puikiai žino, kas yra atleistas, ir šypsodamasis pareiškia, kad tokių jų šalyje nėra. Yra, kurie išpažįsta islamą, kiti - budizmą, treti vaikšto į krikščioniškas bažnyčias, ketvirti - induistai, bet tokių, kurie neturi savo Dievo, nėra. "O kaip komunistai? Juk jūsų šalyje Komunistų partija neuždrausta?" - klausiu Sesilio. "Komunistai irgi tiki", - sako Sesilis. Ir jis pats tiki. Pro Budos skulptūrą, kurių miestų gatvėse daugybė, Sesilis niekada nepraeis atsukęs nugarą. Bet jis gerbia ir kitus dievus. Juos gerbia ir Sesilio tautiečiai. Kad nebūtų piktumų dėl religijų, pasirūpino ir valstybė: kiekvienos religinės šventės metu ne darbo diena - visiems šalies gyventojams. Tad per metus daugiau kaip 30 šventinių dienų. Bet tai - tik oficialiai. Iš viso Sesilis suskaičiavo, kad būna maždaug 130 išeiginių, nes švęsti žmonės pradeda dvi tris dienas iki tikrosios šventės, o ir po to dar kelias dienas švenčia. Tos šventės varo iš proto ir užsieniečius. Neprisideda jos prie to, kad šalis bent išbristų iš skurdo. Šrilankiečiai pripažįsta, kad dauguma jų - skurdžiai, bet nieko nedaro, kad gyventų turtingiau. To moko ir pagrindinės religijos. Ypač induizmas, kur asketiškumas yra vertinamas. Budizmas neskatina gyventi vargingai, nes visiškas asketizmas yra bevaisis, o dvasiškai tobulėti galima pasirinkus tik vidurio kelią. Bet įsigyti daug turto irgi nebūtina. Daug nedirbti skatina ir pati gamta. Kam statytis didelį namą, jei gali gyventi iš lentų ir kartono suręstoje bakūžėje? Kam arti ar tręšti žemę, jei ir taip viskas auga ir žaliuoja ištisus metus. Aišku, negalima sakyti, kad vietiniai yra tinginiai ir jiems nieko nereikia. Reikia. Bet pirmiausia - šventės.
Eilės prie Budos danties
Viena vertingiausių relikvijų Šri Lankoje yra Budos dantis. Jis saugomas Budos Danties šventykloje Kandi mieste. Tas miestas yra pačiame salos centre. Kadaise tai buvo šalies, o dabar - turistų sostinė. Čia irgi nuolat kas nors švenčiama. Įvažiuodami į miestą sutikome įvairiaspalviais kostiumais su gėlėmis ant kaklo žygiuojančią procesiją. Žmonės mušė būgnus, šoko, dainavo. Bet ką jie šventė, nežinojo ir Sesilis. Užtat jis užvežė mus ant kalvos, nuo kurios atsivėrė visas miestas. Apačioje buvo ir Šventasis ežeras, kaip ant delno matėsi ir šventykla. Kiek aukščiau - ir vietinis kalėjimas. Nusikaltėlių užtenka, tad kalėjimus turi visi didesni miestai. Gatvės ir tokiame šventame mieste nelabai švarios, tačiau nei šunų, nei kačių šiukšlynuose nematyti. Juos pakeičia būriai benamių beždžionių.
Nusileidome prie šventyklos, tačiau Budos danties nepamatėme. Į šventyklą įeiti gali tik kukliai apsirengęs - turi būti uždengti pečiai ir keliai, o į vidų einama basomis. Nori įsinešti fotoaparatą - doleris, gali pasisamdyti vietinį gidą - irgi doleris. Bet jis parodys tai, ko pats nepamatysi. Pavyzdžiui, Budos veidą, kurio akys ir šešėlis seka paskui tave, į kurią pusę beeitum. Tik būtina žiūrėti Budai į akis. Bet danties neparodys ir vietinis gidas. Jis išnešamas tik kartą metuose. Įeiti į salę, kur saugomas dantis, kitu laiku gali tik labai įžymūs asmenys. Kadaise ten buvo įleista kosmonautė Tereškova, Anglijos karalienė. Visi kiti turi laukti šventės, kuri yra viena pagrindinių budistų švenčių. Apie tą šventę - Peraheros festivalį - papasakojo Sesilis.
Pirmiausia apie tai, iš kur atsirado tas dantis. Buda gimė Nepale. Kai gimė, jis vadinosi Sidharta Gautama. Bemedituodamas po 35 metų jis patyrė nušvitimą ir tapo Buda. Kai Buda mirė, buvo kremuojamas. Legenda pasakoja, kad vienas mokinys ištraukė iš laužo dieviškąjį dantį, kuris 8 amžius buvo saugomas Indijoje. Po to princesė Hemalatchi, paslėpusi šukuosenoje, dantį atvežė į Ceiloną. Nuo to laiko jis buvo vagiamas, bandomas sunaikinti, bet vis atsirasdavo saloje.
Kelios dienos prieš šventę dešimtys tūkstančių maldininkų, plikai nusiskutusių vienuolių oranžiniais rūbais plaukia į Kandi, kad užsiimtų vietas šalia tų gatvių, kuriomis eis procesija. Jie kankinasi karštyje ir laukia iškilmingos minutės. Turistams geriau - jiems pastatoma speciali tribūna. Sumokėjęs 30 dolerių į savo vietą galėsi ateiti porą valandų prieš šventę. O pats dantis išnešamas naktį. Kai pasirodo mėnulis, nugriaudi patrankos šūvis. Pirmieji gatvėmis praeina baltai apsirengę vyrai. Rimbais jie išvaiko piktąsias dvasias. Po to žygiuoja žonglieriai. Jie mėto degančius kokoso riešutus. Juos keičia kitos procesijos ir tik tada pasirodo trys drambliai. Jie papuošti degančių lempučių girliandomis ir uždengti auksu siuvinėtu audeklu. Pirmasis neša palmių ryšulius. Ant jų surašyti visi Kandi valdovų žygdarbiai. Antruoju drambliu joja valdininkų viršininkas, o tretysis, pats didžiausias, neša dantį. Už jo - vėl įvairiausi muzikantai, cirkininkai. Procesija eina keturias valandas, o jai pasibaigus prasideda festivalis. Mums žodis "festivalis" susijęs su girtų žmonių minia. Šri Lankoje girtų nesutiksi. Švenčių dienomis gėrimai nepardavinėjami ne tik vietiniams, bet ir užsieniečiams. Ir mes viešbutyje prieš pilnatį radome raštelį, kad rytoj šventė ir alkoholiu nebus prekiaujama. Tačiau norintiesiems išgerti kliūčių nėra - barų kambariuose niekas neužrakino. O ir vakare, matyt, noras uždirbti nugalėjo - padavėjai nešė vyną, pilstė ir vietinę degtinę. Taurė vyno ar taurelė baltosios nepakenkė niekam, o girtų žmonių visos kelionės metu neteko matyti nė vieno. Nei vietinių, nei užsieniečių.
Beje, šventė tęsėsi ir kitą dieną. Tik renginiai vyko ant ežero. O po šventės - vėl kasdienybė. Vėl kas rytą prie šventyklos rikiuojasi maldininkų būriai. Tikintieji čia eina su aukomis: iš ryto neša sultis ir lotoso žiedus, per pietus - ryžius, o vakare - saldumynus.
Socializmo privalumai
Sesilis Maskvoje baigė Kelių institutą. Kaune jis irgi lankėsi tuometiniame Kelių projektavimo institute. Jis matė autostradą Vilnius - Klaipėda ir žino, kokie geri mūsų keliai. Grįžęs į tėvynę Sesilis kelių inžinieriumi nedirbo nė dienos. Jį pasikvietė turizmo ministras ir kaip gerai mokantį rusų kalbą paprašė organizuoti turistų iš Rusijos ekskursijas po Šri Lanką. Ir dabar Sesilis dirba valstybinėje įstaigoje. Jis gauna atlyginimą, dar šiek tiek prisiduria arbatpinigių, gaunamų už pasakojimus. Sesilis save priskiria prie gerai apmokamų tarnautojų ir patenkintas, kad gali išmaitinti šeimą. Jis gyvena Kolombo priemiestyje, turi tris vaikus, tad ir išlaikyti šeimą nėra taip sunku, nes šeima, Šri Lankos požiūriu, - netradicinė. Čia įprastos šeimos, auginančios 12, 13 ir daugiau vaikų. Tokią išlaikyti gerokai sunkiau, nors ir nereikia mokėti už šildymą ar karštą vandenį. Kanalizacija irgi tik miesto centre. Visi kiti ir šiukšles, ir visokius skysčius verčia, pila į artimiausią griovį ar upelį. O karštis džiovina, dezinfekuoja.
- Kad normaliai gyvenčiau, man reikia 300 dolerių, - sako Sesilis. - Tiek aš ir uždirbu. Kaip valstybės tarnautojas aš gausiu ir pensiją, tad mano gyvenimas susiklostė gerai. Pensijas gauna tik valstybės tarnautojai, policininkai. Visi kiti senatvėje gauna tik 5 dolerių pašalpą per mėnesį.
- Tai koks čia socializmas? - klausiu gido. - Ir ką apskritai jis jums duoda?
Sesilis susimąsto, galvoja, ką atsakyti. Kad šalies pavadinime yra žodis "demokratija", tai Sesiliui aišku. Ši Lankoje - 36 partijos, kurios renka parlamentą. Socialistų partija viena iš seniausių, ji bene daugiausia padarė ir organizuojant nacionalinį išsivadavimą. Žodis "socialistinė" šalies pavadinime atsirado 1978 metais. Matyt, irgi ne be rusų pagalbos, nes nuo 1960-ųjų Tarybų Sąjunga bandė patraukti šią šalį į savo pusę. Rusai čia pastatė metalurgijos įmonę, padangų gamyklą, šefavo komunistų partiją, tačiau didesnių laimėjimų nepasiekė.
- Pas mus nemokamas gydymas, mokslas, mažėja bedarbių, - bando apginti socializmą Sesilis.
Bedarbių gal ir mažėja, bet bedarbystė siekia iki 20 procentų. Oro uoste mus pasitiko vienas darbuotojas. Vėliau į viešbutį vežė autobusiukas, kuriame šalia vairuotojo sėdėjo, be pasitinkančiojo, dar du - nešti bagažą. Viešbučio kieme stovi vienas žmogus, kurio pareiga - parodyti, kur statyti mašiną. Parduotuvėse vieną pirkėją aptarnauja bent šešiese. Vienas parodo prekę, kitas ją atneša iki prekystalio, trečias užrašo į sąsiuvinį ir nuneša iki kasos, ketvirtasis, kasininkas, paima pinigus, penktas parneša atgal, šeštas susuka į popierių. Aiškinu, kad čia galėtų dirbti daugiausia dviese. Ir daugiau uždirbtų.
- Socializmas, - juokiasi tikrąją socializmo prasmę supratęs mano pašnekovas.
Sesiliui aiškinu, kad jis galėtų pats įkurti ekskursijų biurą ir dirbti be tarpininkų, pigiau organizuoti ekskursijas ir taip konkuruoti su valstybe. Pasirodo, gidai - valstybės monopolis. Dėl to, kad būtų galima kontroliuoti, ką apie savo šalį jie pasakoja užsieniečiams.
