Gudelių kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Kleva Verbickienė (62 m.) savo apylinkėse laikoma keistesne moterimi. Užuot kieme maknojusi po purvą ar stumdžiusi kojomis rakandus, ji savo namų aplinką išpuoselėjusi taip, jog traukia pavydžią akį. Užuot vaikštinėjusi po kaimą sriūbavusi, kaip sunku pragyventi, ji džiaugiasi kasdienybe ir tikina, jog kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savų privalumų. Prieš ketverius metus Kleva įkūrė Marijampolės raganų klubą, anot pačios, kad sužinotų, ar daug yra tokių moterų kaip ji - "pačiuožusiais stogais". Ragana save laikanti Kleva pastaruoju metu labai pasipiktino šalyje nuvilnijusia įvairaus plauko būrėjų, ekstrasensų ir stebukladarių viešų diskusijų apie savo galias banga, kurią vadina tik šou ir komercija. Taip gimė pokalbis su Kleva apie raganas ir apie žmones, kurie jomis aklai tiki.
- Kaip jūs pati aiškinate žodį "ragana"?
- Labai paprastai: regėti, galėti, norėti. Tai žmogus, kuris daugiau nori, daugiau regi ir tuomet daugiau gali. Galima sakyti, kad ragana - tai padidintų galimybių žmogus. Senosiose pasakose išlikęs blogas raganos įvaizdis. Greičiausiai todėl, kad raganavimo galiomis besinaudodavęs žmogus, norėjęs išsaugoti savo paslapties šydą, nesimaišydavo minioje, šalindavosi susibūrimų. Visiems kitiems jis atrodydavo esąs atsiskyrėlis, keistuolis, užsidaręs savo pasaulyje. O kur yra paslaptis, kur yra nežinoma, dažniausiai ir vertinama mįslingai, nepatikliai - tuo adresu "nurašomos" visos blogybės, visos nelaimės. Kai patirtis ir išmintis neišbarstoma kur smuklėse ar "ant kampo", tai pasitarnauja bendraujant su pagalbos ar kokių nors žinių ieškančiais asmenimis. Jeigu patarimai ar spėlionės dar ir išsipildo, pranašas apšaukiamas raganium.
- Nuo ko prasidėjo jūsų raganavimai?
- Buvau gal dvidešimties metų, kai pastebėjau, kad labai dažnai pildosi mano mintys ar kokie nors palinkėjimai. Štai atitrūko karvė, mane išgąsdino, tai aš perpykusi ne tik įspyriau jai į šoną, bet dar ir burbtelėjau: "Kad tu apsiveršiuotum!" Kitą rytą eidama matau - guli prie jos veršiukas! Arba nepatiko po kojomis pasimaišęs šuniukas. Aš jam supykusi: "Rupūže, kad tave kas sutrintų!" Kitą dieną išgirstu - tą šuniuką mašina pervažiavo... Iš pradžių pagalvodavau, kad tokie atvejai - tik atsitiktinumas, tačiau vėliau pradėjau manyti kitaip, nes jie tapo vis dažnesni. Pradėjau tikėti, kad turiu tam tikrų galių.
- Kaip apie tas galias sužinojo kiti?
- Kai garsiai kuo nors pati nusistebėdavau, ir išgirsdavo. Vėliau, būdavo, sėdime kelios jaunos moterys kokiame nors nuobodžiame kolūkio susirinkime - reikia save palinksminti. Sakau draugėms: "Norit - tas bernas dabar į mus atsisuks!" Netrukus jis ir atsisuka. Tada įsistebeiliju į kitą prezidiumo vyrą ir tikinu drauges, kad jis tuoj pradės kasytis pakaušį. "Objektas" pastebi mano įkyrų žvilgsnį, sutrinka - ir tikrai muistosi, kasosi lyg utėlių puolamas! O mes tada net lydomės iš juoko - mums smagu! Taip ir prasidėjo - pasklido kalbos, kad aš ragana.
- Be to, jūs dar ir kortas į rankas paėmėte?
- Man tai buvo įdomu. Tiesa, buvo tokia moteriškė, kurios kortų pažinimu tikėjau ir aš. Ji man perdavė tą likimo dovaną - įtikino, kad aš galėsiu burti kortomis (buvau smalsi, imli, geros atminties, greitos orientacijos), padarysiu daugiau, nei įsivaizduoju galinti, bet pajusiu tai tik tada, kai ateis laikas. Ir aš niekada nebuvau "komercinė būrėja". Mane ima piktas juokas iš tų "stebukladarių", kurie skelbiasi esantys būrėjai ir ekstrasensai, kviečiasi žmones visą parą, kuria salonus, rašo klientų eiles pagal valandas. Tai tik juodas, pelningas biznis iš patiklių žmonių suneštų pinigų! Jeigu neturėčiau sąžinės, būčiau milijonierė! Bet didesnėmis galiomis pasižymintis žmogus žino, kad tie sugebėjimai pasireiškia ne kasdien. Apsimesti ir taukšti niekus, kai iš tiesų būrėjai būna neaktyvi diena, - tai tikras melas, net nusikaltimas.
- O kada tos dienos būna? Kaip jūs tai suprantate?
- Norite tikėkite, norite - ne, tačiau kartkartėmis man ant kaktos atsiranda raudona dėmė. Iš niekur nieko. Ji laikosi kelias dienas - ryškėja, pabūna ir pradeda blankti. Anksčiau tos dėmės nepastebėdavau - gal todėl, kad nešiodavau kirpčius ant kaktos. Kai pastebėjau, pradėjau suprasti, jog tai - vadinamoji trečioji akis. Esu pasiskaičiusi įvairios literatūros - žinau. Štai tada, kai ta trečioji akis atsiveria (paraudonuoja kaktoje), aš esu tikra ragana - mano mintys ir žodžiai pildosi, pasireiškia mano galios. Jeigu nenoriu, kad aplink mane esantiems žmonėms būtų blogai, tomis dienomis turiu užsičiaupti, kad ko neleptelėčiau, kad ko neiškrėsčiau, kad kokios nors nuotraukos neperdurčiau išpranašaudama nelaimę, kad su kuo nors nesusipykčiau. Taip ir kitoms raganoms: jeigu akis neatsiradusi - nėra jokių galių.
- Bet juk besiskelbiančių stebukladarių apstu ir jie apie jokias akis nepasakoja?
- Ir nepasakos, jeigu būrimas ir magija yra jų verslas, pragyvenimo šaltinis! Juk ne kiekvienas gali atsisakyti saujon greitai byrančių pinigėlių... Tie visokie šou per televiziją, kai raganos ir ekstrasensai viešai atskleidžia savo galias, pasakoja apie padarytus gerus darbus, masina vizijomis, tai tik paslėpta reklama. Štai garsioji Lena Lolišvili. Jeigu ji devynerius metus būtų tylėjusi apie savo gerą darbą (turiu minty Rolando Pakso triumfą tapus šalies prezidentu), viskas būtų buvę gerai. Bet ji pasigyrė, prasišnekėjo, užtat viskas sugriuvo. Mes, raganos, turime paisyti nerašytų raganavimo taisyklių - tų magiškų skaičių, ženklų, įpareigojančių taisyklių. Juk ir kunigai, žinodami išpažinties paslaptį, jos negarsina, tyli. Yra taip: vienos galios veikia raganių teigiamai, o kitos jau "medžioja", kad nutildytų ir sugriautų. Vyksta amžina kova, o raganius - tik sraigtelis, įrankis likimo rankose. Kadaise viena poetė pasakė esanti tik pieštukas Dievo rankose - taip ir mes.
- Bet visokius stebukladarius žmonės vis tiek renkasi mieliau nei kunigus ar psichologus. Kodėl?
- Kodėl? Todėl, kad bažnyčioje - blizgesys ir prabanga, o paguodos ieškantis žmogus tokioje aplinkoje dažniau jaučiasi nejaukiai. Į bažnyčią einant jau reikia pasiruošti. Psichologas - kiti "minusai": paklaus pavardės, užpildys kortelę, slaptas mintis sukonspektuos juodu ant balto. Nuliūdęs, prislėgtas žmogus (tik toks dažniausiai eina ieškoti pagalbos) kankinsis, kad jo paslaptys gali pasiekti ausis, kurioms to žinoti nereikėtų. Be to, psichologai - gana jauni žmonės, tad vyresnis pacientas juo tiesiog nepasitiki. O štai pas būrėją ar raganą - geriausia: užtrauks užuolaidas, kad vienas kito veido bruožų neįžiūrėtų, neklaus pavardės, bendraus paprastai, suprantamai. Dar žvakę uždegs, kad intymiau ir dvasiškai šilčiau būtų. Klientą apglostys, išleis, ir jų keliai gali daugiau nebesusieiti.
- Kodėl būrėjos ir raganos suklestėjo tik pastaraisiais metais?
- Prisiminkime, kaip gyvenome anksčiau, ir suprasime, kad tų stebukladarių nereikėjo. Jeigu žmogus turėjo problemų, tuoj jam į pagalbą sušokdavo darbo kolektyvas, vadovai. Juk buvome auklėjami tokia dvasia. Būdavo, jeigu tau blogai, nueisi pasikalbėti pas vienintelės buvusios partijos sekretorių. Išklausys, nes vis tiek visą laiką sėdi kabinete ir "tarnauja liaudžiai". Tas aktyvistas-geradarys telefonu kur nors paskambins, pažadės - suteiks viltį. O nelaimėliui - jau ir nuo to geriau! Arba labai gerai veikdavo ilgos turistinės kelionės, kurios tikrai buvo ir populiarios, ir "įkandamos". Sėdai į autobusą su nepažįstamais žmonėmis, visas savo problemas palikai namie, o jeigu jos graužia - išsikalbi apie tai su ilgos kelionės draugu. Jis išklausys, abu pasitarsite - jau sveikiau, jau ramiau, jau geresnė nuotaika! Svarbiausia - to bendrakeleivio iš kito rajono tu greičiausiai daugiau nebesutiksi, jis niekam nepaskleis tavo paslapčių. Prisibendraudavo žmonės ir trumpesnėse kelionėse - sėdo į autobusą ir jau tauškia, guodžiasi, sprendžia. Dabar dauguma kelionių - lengvaisiais automobiliais ("spaudžianti" aplinka), su tais pačiais žmonėmis, su kuriais triniesi kasdien ir su kuriais kyla tos pačios problemos...
- Turite magiškų galių, bet asmeninis gyvenimas greičiausiai nebuvo be problemų, jeigu dabar gyvenate išsiskyrusi po dviejų turėtų santuokų?
- Na ir kas, kad išsiskyrusi? Ar pagal tai matuojama laimė? Aš tikrai esu laiminga, nes man laimė yra tada, kai nėra nelaimių! Kiti tą laimę įsivaizduoja kaip nežinia ką. Užauginau tris vaikus, nesergu baisia liga, turiu ką pavalgyti, kuo pasišildyti namus - tai ir yra mano laimė. O jeigu dar ir neužmiršta, kitus dominanti jaučiuosi - ko dar bereikia? Žmogui visada labai reikia dėmesio. Jeigu jo netrūktų savo aplinkoje, argi žmogus kreiptųsi į būrėjus ir mokėtų jiems pinigus, kad nusipirktų valandą ar daugiau to dėmesio, kai gvildenamos tik jo vieno problemos? Ir visai nesvarbu, kad net ne specialistas tai darys. O jeigu tas būrėjas nelaimėliui dar pasakys, kad jis yra jautrios sielos, pagirs, kad nenuleidžia rankų gyvenime, užsimins apie "neatkastus" ir nepanaudotus talentus, tai iškart pakels žmogaus ego ir įteigs daugiau pasitikėjimo savimi. Tai jau laimėjimas - sveikata ir gera nuotaika, paskatinimas savianalizei, ieškojimui, norui išsikapstyti.
- Skeptiškai vertindama būrėjus, gal ir žiniuoniais, gydančiais ligas, netikite?
- Žinoma, netikiu. Juokinga, kai kaimo bobelė aiškina galinti išgydyti nuo visų ligų, kiša savo patarimus. Sergančiuosius turi gydyti tik specialistai! Aš vadovaujuosi tokia paprasta išmintimi: galima ir dantų šepetuku gerai išvalyti kiemą ar kambarį, bet dulkių siurblys - geriau! Paleiskime nors ir dešimt raganų, kad vanotų pečius sergantiems ir visaip masažuotų, gerkime tik žolelių arbatas, uždarykime farmacijos pramonę - bet ar būsime sveikesni?..
- Tai kaip čia yra: vadinate save ragana ir griaunate visų raganų sukurtą mitą?
- Negriaunu to, ko pati nestačiau, bet reikia, kad žmonės nebūtų labai patiklūs ir daugiau mąstytų patys. Kad neneštų savo turtų čigonėms, idant šios neva pašalintų prakeiksmus. Kad nesileistų apgaudinėjami "stebukladarių", kai melas akivaizdus ir plikai akiai. Gerokai seniau, kai buvo mažiau mokytų žmonių, raganavusios senutės (jos irgi troško dėmesio, turėjo pateisinti vardą, kurį jau buvo susikūrusios) galėdavo apgauti jauną mamą, sunerimusią, jog jos vaikeliui per ilgai nedygsta dantukai. Kodėl nepatardavo duoti daugiau varškės ar džiovinto sūrio (dėl kalcio), o mistiškai išvapsėdavo, kad reikia... balto šuns š... Kur vargšė motina ieškos to š...? O ragana "randa" - už širmos nusivedusi duoda vaikui varškės ar sūrio - mamą jau apgauna. Jeigu greitai išdygsta dantukai, jauna mamytė jau skelbia naujieną: žiniuonė padėjo! Arba kitas pavyzdys: sako, kad karvė krito nužiūrėta blogos raganiaus akies. O tai - tik supykusios kaimynės darbas: sušėrė karvei skudurą, mirkytą druskoje, ta ir pradėjo neduoti pieno, lysti, kol pastipo. Žinios ir gyvenimo patirtis - štai tas raganavimas.
- Ar būdama tokia atvira nesibaiminate užsitraukti šalyje pagarsėjusių stebukladarių rūstybės, neapykantos? Net keršto?
- Jeigu bijočiau, nekalbėčiau. Esu tikra, kad panašiai galvoja ir daugybė raganomis save laikančiųjų, tik viešai apie tai nediskutuoja. Nepaaiškinamomis, antgamtinėmis galiomis ir aš tikiu, tačiau - pasikartosiu - jos pasireiškia ne tada, kai nori, kai jas šauki, o tada, kai ateina tam tikras "trečiosios akies" laikas. Taigi gali nepataikyti tomis galiomis džiaugtis, kai pas tave ateina šimtine nešinas nelaimingas klientas. Pinigas suvilioja - nelaimėlį apgauni. Tai nesunku, jeigu esi neblogas psichologas, moki daug kalbėti, turi gyvenimo patirties.
- Dėkoju už atvirą pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Kleva Verbickienė namuose, prie pirktų ir pasigamintų raganų, kurias sukabino ant kambario sienos
