Mantas Lideikis
Kumelė - šeimininkams, čigonėlis - policininkams
15 metų amžiaus tamsaus plauko kumelės Anykščių rajono Stukonių kaime gyvenantys 73 metų Vaclovas Dubra ir 76 metų Aldona Dubrienė pasigedo ankstyvą sekmadienio rytmetį. Moteris papasakojo, kad apie penktą valandą ryto susiruošus liuobti laikomus gyvulius vyras išėjo į už kelių šimtų metrų esančią ganyklą perkelti į kitą vietą kumelės. Pamačiusi, jog šeimininkas beveik tekinas parbėga namo, moteris suprato, jog nutiko kažkas negero.
Pro duris įžengęs Vaclovas pranešė, jog ganykloje nebėra jų arklio. Tiesą sakant, šeimininkai ne iš karto pamanė, jog kumelė galėjo tapti arkliavagių taikiniu. Aldona sako, jog visgi jie padarė klaidą ir iš karto nepaskambino į policiją, o mėgino patys surasti dingusį arklį. Iš pradžių senukai galvojo, jog kumelė galėjo nusitraukti ir nuklysti. Bet paskui patys ir suabejojo šia versija - grandinė pernelyg stipri. O gal arklį "pasiskolino" norėjęs pajodinėti kaimo jaunimas? Bet gerai pasvarstę ir šią versija paneigė. O kai pagaliau susuko Anykščių rajono komisariato budėtojo numerį, buvo jau devinta valanda ryto.
Pasak Dubrų, netrukus atvykęs pareigūnas surašė dingusio arklio požymius ir išvažiavo ieškoti. Tačiau patys senukai jau buvo pradėję apraudoti dingusią kumelę ir svarstyti, ar pavyks rasti kitą tokį gerą arklį.
Anot Vaclovo, gerą arklį dabar nėra taip paprasta gauti. O ir nusipirkti vien tik iš pensijos gyvenantiems žmonėms nėra taip paprasta - arklys kainuoja apie 3 tūkstančius litų. Be to, reikia ir laiko, kol jis "išmoksta" tam tikrų darbų, pripranta prie šeimininko. O ši kumelė buvusi tokia gera, darbšti ir jauki.
Liūdnas stukoniškių mintis nuraukė apie pietus sučirškęs telefonas. Skambino iš tos pačios Anykščių policijos ir jau su geromis naujienomis - arklys atsirado, o vagišius, pasigviešęs į šį turtą, sučiuptas.
Tik vargu ar Vaclovas su Aldona būtų taip pradžiuginti, jei ne atsitiktinumas. Mat arklys rastas jau net ne Anykščių rajone, o beveik Ukmergės prieigose. Ne vienas, o drauge su geriausiu visų laikų arklių draugu - čigonėliu. Pastarasis paplente ramiausiai sau vedėsi nakčia nujotą arklį.
O kumelės sugrąžinimo šeimininkams garbė priklauso Anykščių policijoje dirbančiam, bet Ukmergėje gyvenančiam 32 metų patrulių būrio pareigūnui Edvardui Balčiūnui. Tą dieną apie pietus darbą baigęs policininkas leidosi į namus. Jau netoli Ukmergės jis staiga pastebėjo čigoną su arkliu. Nors pareigūnas su minėtos vagystės tyrimu nieko bendro neturėjo, tačiau buvo girdėjęs apie tą rytą įvykdytą vagystę ir įsidėmėjo kai kuriuos arklio požymius. Sustabdęs automobilį, E. Balčiūnas užkalbino arklio vedlį. Šis jį patikino, jog arklys yra jo, o gavęs jį iš vieno nepažįstamo žmogaus. Kur einąs? Nesutrikęs čigonas policininkui atsakė, kad žmonai į Vilnių vedąs žirgelį. Per tą laiką E. Balčiūnas pastebėjo ir kitą kumelės savininkų nurodytą žymę - ant kairiojo jos šono kailyje neišdildomai išdegintą skaičių "13". Tad nebeliko jokių abejonių, iš kur šis arklys "kilęs".
E. Balčiūnas mobiliuoju telefonu iškvietė kolegas iš Ukmergės rajono policijos komisariato. Šie pas save ir "priglaudė" vagyste įtariamą Anykščių rajono Troškūnų miestelyje gyvenantį 25 metų čigoną Voldemarą Beliavičių-Belecką. Beje, Troškūnai - vos už kelių kilometrų no apvogtųjų stukoniškių sodybos.
Vėliau įtariamasis perduotas Anykščių policininkams, tuo tarpu arklys liko šeimininkų laukti toje vietoje, kur ir buvo sustabdytas. Kadangi atstumas vis dėl ne toks jau ir mažas, šeimininkai ne iš karto galėjo atvykti savo turto parsigabenti. Laimei, atsirado žmogus, turintis arkliams pervežti tinkamą transportą. Bet kol viskas buvo parengta užtruko iki vakaro.
Ne tarnybos metu sulaikydamas vagišių E. Balčiūnas sakė nė nedvejojęs, kad reikia tai padaryti. Tokia jo pareiga ir esant reikalui panašiai pasielgtų bet kada.
Kumelės ir šeimininkų susitikimas buvo džiugus. Aldona prisiminė, jog pajutusi atėjus Vaclovą kumelė ėmė džiugiai grikšėti dantimis - iš karto pažino šeimininką. Už paslaugą arklį į Dubrų kiemą pargabenęs žmogus paprašė atsilyginti - jam teko sumokėti šimtą litų. Pensininkams tai nemaži pinigai. Tačiau jie, nors ir nenori atleisti skriaudikui, sako neketiną iš jo reikalauti, kad tą sumą grąžintų. Aldona sakė, jog jų kumelė šiaip ar taip jau namuose, o kad grąžintų reikalaujamus pinigus, vagišius greičiausiai vėl ką nors apvogtų.
Dabar senukai savo kumelę saugo jau kur kas akyliau. Vaclovas prasitarė ketinąs padaryti specialius pančius iš geležies, kurių taip paprastai nenuimsi, o iki tol kasnakt savo keturkojį turtą parsiveda į tvartą.
Kulka karvutės galvoje
Anykščių policininkai - ne vieninteliai, sukantys galvas dėl įvykių, susijusių su pasikėsinimu į gyventojų auginamus gyvulius. Ukmergės rajono policijos komisariato kriminalistai aiškinasi, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota Šventupės kaime gyvenantiems ūkininkams Broniui ir Danguolei Kazlauskams priklausanti karvė. Vos prieš savaitę įsigytas galvijas žuvo, kaip paaiškėjo, nuo šautinės žaizdos galvoje.
Mintys, kodėl taip nutiko, neapleidžia ir pačių žuvusios karvės šeimininkų. Nelaimės išvakarėse maždaug ketverių metų galviją šeimininkai nuvedė į bendrą bandą už pusantro kilometro nuo namų. Jis buvo visiškai sveikas, o jau kitą rytą karvė aptikta labai stipriai sunegalavusi.
Tiesą sakant, ne iš karto nustatyta ir jos negalios priežastis. Pasak Danguolės Kazlauskienės pievoje aptikus visiškai bejėgę karvutę, pastebėta, jog jai iš šnervių teka kraujingos išskyros. Atvykęs veterinaras nutarė, kad karvė greičiausia peršalo ir jai prasidėjo sloga. Pasak moters, jis patarė ją parvesti į tvartą. Sąlygos iš tiesų buvo tokios, kad karvė galėjo peršalti, oras buvo lietingas ir atvėsęs. Vis dėlto kreiptasi į dar vieną specialistą. Tuomet į pievą apžiūrėti karvės nuėjo ne tik jis, šeimininkai, bet ir atvykusi D. Kazlauskienės sesuo. Akyla moteris atkreipė dėmesį į keistą žaizdą karvės snukyje, kiek aukščiau nosies. Be to, pastebėta, jog ta vieta, kur karvė leido naktį, stipriai ištrypta kanopomis, kai kur prilašėję kraujo. Atrodė, tarsi gyvulys būtų blaškęsis. Atidžiau apžiūrėjus žaizdą kilo mintis, ar tik ši nebus šautinė, nors šeimininkai niekaip negalėjo suprasti, kas taip galėjo pasielgti.
Buvo aišku, kad galvijas netrukus nusibaigs. Tai būtų iš tiesų didelis nuostolis, nes už galvijo lavoną iš mėsos perdirbėjų nieko negausi, o kol ši dar gyva, buvo galima tikėtis nors kiek pelningiau parduoti. Laimė, jog tą pačią dieną iš Utenos kaip tik turėjo atvykti mėsos perdirbimo įmonės mašina išsivežti kitą Kazlauskų galviją - pieno jau nebeduodančią, apsirgusią ir pradėjusią nykti karvę. Tačiau sužalotosios dėka šios gyvenimas prasitęsė maždaug savaitei laiko. Mat nutarta, jog pirmiau reikia išgabenti, kol dar nenudvėsė, sužalotąją. Už ją Kazlauskai gavo 900 litų, nors tai beveik tris kartus mažesnė suma, nei teko sumokėti už sveiką karvę.
Tačiau praėjus net ir daugiau nei savaitei po įvykio šeimininkai tebespėliojo, kas ir kodėl sužalojo jų galviją. Žmonėms ypač skaudu dėl to, kad toje pačioje bandoje buvo dar penkios karvės, tačiau likimas savo pirštu bedė į jų vos prieš kelias dienas įsigytą jauną, du veršiukus atvedusią karvutę. Beje, ji tuo metu laukėsi trečiojo. Šeimininkus tik pasiekė žinia, jog apdorojant skerdieną, kritusiosios galvoje iš tiesų rasta kulka. Šis radinys perduotas ikiteisminį tyrimą dėl turto sunaikinimo pradėjusiai Ukmergės rajono policijai.
Pareigūnai kol kas sėkme pasigirti negalėjo, mat nustatyti šovusįjį pavyktų tik tuo atveju, jei šio ginklas būtų oficialiai registruotas policijoje. Kitaip jį atpažinti pavyktų tik sučiupus su tuo pačiu ginklu ir atlikus balistines ekspertizes.
Manoma, jog tai galėjo būti ir atsitiktinė brakonieriaus ar medžiotojo kulka. Kad karvė galėjo būti sunkiai sužalota keršijant ar dėl mėsos, netiki ir patys šeimininkai. Jau ne vienerius metus Šventupėje gyvenantys žmones sako su niekuo nesipykę tiek, kad kažkas imtųsi tokių veiksmų. O jei tai būtų karvių išmėsinėtojų darbas, tai kodėl šie nebaigė savo darbo? Be to, vargu ar rinktųsi jų karvę, nes bandoje buvo jaunesnių ir mėsai tinkamesnių telyčių.
Dabar šeimininkai tikisi, kad pardavus ir antrąją karvę gautų pinigų pakaks įsigyti nors vienai sveikai. O galbūt atsiras tas, kuris prisipažins netyčia sužalojęs jų gyvulį? Tačiau nukentėjusieji ir patys supranta, kad tai, ko gero, tuščios viltys.
