Realistas ir romantikė. Jis dievina futbolą, ji gyvena menu ir kūryba. Jis nelinkęs būti vienas, jai vienatvė - privaloma akimirka. Policininkas ir mokytoja. Gana skirtingi žmonės, šeimos "puodą" sėkmingai maišantys jau daugiau nei 25 metus. Algimantas Paplauskas, patyręs Marijampolės policijos Eismo priežiūros poskyrio specialistas, paklaustas, koks jų santuokos receptas, sako, kad jis labai paprastas - nelįsti vienas kitam į akis ir "neprisidirbti".
Su šiuo pareigūnu ir jo žmona Andžela, Marijampolės "Šaltinio" vidurinės mokyklos istorijos mokytoja, kalbėjomės Valentino dienos išvakarėse, tad pokalbis vis sukosi apie šventes, dėmesį, meilę...
- Andžela, ar susipažindama su būsimu vyru jau žinojote, kad savo ateitį ir visas svajones siejate su pareigūnu?
- Ne, kai susipažinome, jis dar nebuvo pareigūnas. Kai tekėjau, žinojau. Jeigu norėjote paklausti, ar aš nesigailiu turėdama vyrą policininką ir nesigėdiju jo profesijos, kai pastaruoju metu policijoje vis daugiau faktų, liudijančių apie suteptą pareigūno uniformą, iškart atsakau, kad tikrai nesigailiu. Man labai svarbu, kad vyras dirba jam patinkantį darbą. 25-eri tarnybos metai toje pačioje sistemoje - tai ir žmogaus charakteristika, ir jo kompetencijos įvertinimas.
- Algimantai, o jūs pats per tą ketvirtį amžiaus nė karto nepasigailėjote pasirinkęs policininko darbą?
- Nė karto. Nesutinku su teiginiu, kad pastaruoju metu vis prastėja visuomenės nuomonė apie policiją. Daug kas pliurpia bloguoju tik todėl, kad pliurptų - taip daro net tie, kurie nesusidūrę su policija. Užtat kai jau bėda, nelaimė, tai policiją prisimena pirmiausia.
- Ar pamenate, kur ir kaip susipažinote?
Andžela: Žinoma! Algimantas tuomet gyveno Sasnavoje, o aš ten nuvažiuodavau pas gimines ir nueidavau į šokius. Jis tada buvo ką tik po kariuomenės, dirbo vairuotoju, o aš - 18-metė. Kartą šokiuose jis mane pakvietė šokio. Man patiko - labai norėjau ir jam patikti. Šokome ne vieną šokį - matyt, įkritau į akį. Tada vienas kito net vardų nežinojome, o žvilgsniai buvo labai iškalbingi!
Algimantas: Atsimenu, ji pirmąjį mūsų pažinties vakarą nesileido, kad ją palydėčiau. Bet mačiau - žiūrėjo pro kampą, kur aš pasuksiu!
Andžela: Nuo tos pažinties kaip pradėjome susitikinėti, taip ir pradraugavome dvejus metus. Algimantas atvykdavo pas mane į Marijampolę motociklu - tai mums buvo jau romantika. Aš studijavau Vilniuje pedagogikos mokslus, o jis atvyko į Vilnių ir įstojo į tuometinę Milicijos mokyklą. Matydavomės, kartu praleisdavome savaitgalius. Taip ir tapau pareigūno žmona.
- Turite dvi dukras. Gal jos suka tėvų - policininko ar mokytojos - keliu?
Algimantas: Vyresnioji, Agnė, pasirinko mamos profesiją - jau yra Pedagogikos universiteto bakalaurė, mokosi magistrantūroje ir dirba mokytoja. Edita, vienuoliktokė, kol kas negarsina savo ketinimų. Bet aš ir nenorėčiau, kad mano dukterys darbuotųsi policijoje - ne moterims šis darbas. Na, nebent sėdėti kabinete ir popieriukus dėlioti. Jeigu turėčiau sūnų, būtų visai kita kalba - būčiau nieko prieš.
- Andžela, ar jums tekę kada nors kaip nors papiktnaudžiauti vyro profesija?
- Tikrai ne. Turiu vairuotojo pažymėjimą, bet jis man jo "nesuveikė". Kadangi vairuoju gana retai (kai reikia vyrus iš linksmybių parvežti) ir nepadariusi jokių eismo pažeidimų, tai niekada ir nereikėjo raudonuoti ar smailinti liežuvio prieš vyro kolegas.
Algimantas: O tikroji tiesa, kad žmona neįkliūva mano kolegoms, tai kitokia: jie pažįsta mūsų automobilį pagal numerius ir nestabdo! Žinoma, juokauju.
- Andžela, ar bendradarbiai ir šiaip pažįstami neatakuoja jūsų, kad vyro dėka užglaistytumėte kokį nors liūdnesnį ar juodesnį reikalą, susijusį su eismu?
- Buvę tokių prašymų, bet aš iškart pasakau, kad tokiais dalykais neužsiimu. Būdavo, vakare papasakoju Algimantui apie tuos prašymus ir iš jo tylos suprantu, kad pasielgiau gerai. Kiekvienas turime netrukdomi dirbti savus darbus.
- Algimantai, gal Valentino - įsimylėjėlių - dienos proga kelių policininkai skelbia būsiantys atlaidesni vairuotojams pažeidėjams?
- Tokių akcijų tikrai neskelbiame ir jų neįteisiname, tačiau pareigūnai patys, be jokių nurodymų "iš viršaus", tokią dieną dirba neužmiršdami, kad tauta švenčia. Stengiamės negadinti nuotaikų už menkus pažeidimus. Policininko širdis ir sąžinė - tokia pati, kaip ir kitų. Taigi per Valentino dieną pareigūnai keliuose būna itin atlaidūs moterims! Tai - gyvenimo padiktuota taisyklė.
- O jums patiems Valentino diena - šventė?
Algimantas: Ši šventė pradėta aktyviau švęsti, kai mes buvome įpratę garsiau švęsti kitas šventes. Pavyzdžiui, kovo 8-ąją. Sena tradicija negali pasimiršti staiga - lygiai taip pat greitai neprigyja ir naujovės. Man apie artėjančią Valentino dieną primena dukrų nuotaikos ir bruzdesys - renkamos ir rūšiuojamos bei klijuojamos širdutės, ruošiamos visokios smulkmenos draugams. Bet pasakysiu ir kitaip: "Valentiną" reikia švęsti, nes tai dar viena proga - kam ją praleisti?
Andžela: Svarbiausia, kad ši šventė linksma, todėl ir miela, ir įsimintina. Šventinę vakarienę visada pasiruošiame. Tačiau Valentino diena skirta ne tam, kad tik per ją savo mylimam žmogui pasakytum: "Myliu".
- Sakėte, kad pernai sukako 25-eri jūsų santuokos metai. Ar garsiai šventėte "sidabrines" vestuves?
Algimantas: Garsiai švęsti - vadinasi, turėti daug pinigų. Ar jais gali pasigirti Lietuvos policininkas? Didelės puotos, kaip kadaise, pamenu, mūsų tėvai, nekėlėme, tačiau savo datą paminėjome.
Andžela: Algimantas pavadino "sidabrines" vestuves data, o man tai - šventė. Tai tik mūsų dviejų šventė, kurią paminėjome tyliai ir ramiai savo šeimoje. Turint omeny, kad dabar vis mažiau sutuoktinių, galinčių švęsti "sidabrines" vestuves (yrančios santuokos, sugyventiniai, antros ir trečios žmonos, gyvenimas atskirai, kai vienas iš sutuoktinių nuolat būna užsienyje...), aš labai džiaugiuosi, kad mudu tiek metų kartu. Jau vien tai yra šventė.
- Tad pasidalinkite savo išmintimi, kaip taip ilgai išsaugoti santuoką...
Algimantas: Tai visai nesunku - nereikia jokių pastangų: tik reikia nelįsti vienas kitam į akis. Neprisidirbti, kad galėtum visada tiesiai į jas žiūrėti. Gerbti vienam kito pažiūras, net jei jos skirtingos, pomėgius. Štai aš negaliu gyventi be futbolo. Toks aistruolis esu nuo jaunystės. Man niekada nebūdavo gaila laiko ar pinigų nuvykti į Vilnių, jeigu jame vyksta svarbios futbolo varžybos. Žmona - irgi kartu su manimi. Jeigu per televiziją rodomas futbolas, aš jau prigulęs, o Andžela man netrukdo, nevaiko nuo ekrano, kad norėtų žiūrėti ką nors kitą.
Andžela: O mano stichija - menas ir kultūra. Po darbo skaitau knygas, pati kuriu eilėraščius, vaidinu Marijampolės dramos teatre. Vyrui tai - svetima ir neįdomu. Net į spektaklio premjerą būna nelengva prišnekinti. Kai ruošiuosi naujam vaidmeniui, užsidariusi kalu žodžius, o Algimantas man netrukdo, tik kartais pasidomi, kada baigsiu "poteriauti". Jis mat nelinkęs būti kambaryje vienas - vis nori bendrauti, ką nors aptarinėti. Man, gimusiai Žuvies ženkle, vienatvės valandėlės - būtinas reikalas. Ypač - kai už lango lyja lietus. Mėgstu užsidaryti ir pamedituoti, pabūti su savo mintimis. Tokiais momentais gimsta mano eilėraščiai. Neretai tai būna naktimis. Labai džiaugiuosi, kad Algimantas tokių mano "nukrypimų" nevaržo.
- Kokią vietą jūsų kasdienybėje užima santuokos pleištu neretai vadinamas pavydas?
Andžela: Abu esame labai pavydūs! Tačiau tai - valdomas jausmas. Seniai pažįstame vienas kitą, pasitikime, jaučiamės saugūs. Vienas kito mobiliųjų telefonų slapčia neapžiūrinėjame ir "nepažįstamų" numerių neieškome.
Algimantas: Tai tik dabar taip, o anksčiau Andžela tikrindavo mano drabužių kišenes, ieškodama kokių nors "įkalčių"! Tą patį dabar išgyvenantiems jauniems vyrams turiu patarimą, kuriuo, deja, pats nepasinaudojau: į žmoną dominančią kišenę įmesti spąstukus...
- Spąstai - klaiki "romantika"... O tikrosios romantikos jūsų namuose būna?
Algimantas: Kiekvienas romantiką supranta savaip. Gėlių kasdien į namus nenešioju - tik per žmonos gimtadienį. Kavos į lovą - irgi. Sergančiai - nuneščiau. Į kavinę nueiname kokį kartą per metus, nes pritrūktų pinigų. Net ir Valentino dienas kavinėse tegul švenčia jaunimas. Esu realistas. Jeigu šeimoje abu bus tik romantikai, greitai nebebus ką valgyti.
Andžela: Kažkada Algimantas juokais man pasakė, kad jis - mano gražiausia ir geriausia gėlė, todėl ir džiaugiuosi šia gėle šitiek metų... Mes turbūt ne iš tos kartos, kuri matė, kaip tėveliai kasdien nešioja mamytėms gėles, kaip tiekia kavą į lovą. Aš to ir nepasigendu. Nesiilgiu ir triukšmingos kavinių aplinkos, garsių koncertų, nes triukšmo abiem užtenka mūsų darbovietėse. Mūsų romantika - ramybė savuose jaukiuose namuose prie vyno ar šampano taurės, prie degančių žvakių.
- Ar galėtumėte išduoti, kaip pasikeitė jūsų jausmai vienas kito atžvilgiu per tuos ilgus santuokos metus?
Algimantas: Labai pasikeitė. Tada buvo meilė-seilė. Dabar - su atsakomybės ir supratimo priemaišomis!
Andžela: Išmintis moko, kad ir paprastuose dalykuose matytume šildančius stebuklus. Aš, gyvendama su Algimantu, juos matau.
- Šiemet horoskopai skelbė, kad laimingi bus tie namai, kuriuose gyvena ir šuo. Jūs šunį turite. Ar jau pajutote į jūsų namus koją įkėlusią laimę?
Andžela: Aš - taip. Pastaruoju metu turėjau rimtų sveikatos problemų, o dabar jau žinau, kad jos traukiasi.
Algimantas: Aš irgi jaučiu laimę - štai jau kelinta savaitė sėdžiu namuose kaip koks vienakojis Valentinas, nes eidamas patyriau kelio raiščio traumą - koja gipse.
- Algimantai, Valentino dienos proga prisiminkite kokį nors meilės nuotykiuką, nutikusį tiesiog ant kelio...
- Kartą sustabdžiau moters vairuojamą automobilį - vairuotoja (ji man buvo nepažįstama) buvo padariusi aiškų pažeidimą. Ji pati tai suvokė ir spontaniškai ėmėsi man netikėto veiksmo: skubiai išlipo iš mašinos ir, pakibusi man ant kaklo, puolė mane bučiuoti! Sutrikau... Mačiau, kaip žmonės aplinkui dairėsi, juokėsi. Nežinojau, ką daryti. Pirma man į galvą šovusi mintis - ją paleisti. Taip ir padariau - nei aiškinau, nei baudžiau - tik laimingo kelio palinkėjau...
- Linkiu daugiau tokių šiltų akimirkų ir darbe, ir šeimoje!
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Policininkas Algimantas ir mokytoja Andžela Paplauskai linkę Valentino dienos šventę atiduoti "žaliam" jaunimui
2006 02 09
