Mantas Lideikis
Žmogaus gyvenimas ir likimas - vingiuoti ir klaidūs kaip kalnų takeliai. Vienus jie nuveda į pačių viršukalnių spindesį, tuo tarpu kitus nubloškia į tamsiausias prarajas. Gali būti sunku patikėti, kai palyginti jaunas žmogus pareiškia, jog viskas, ko jis dar tikisi iš gyvenimo, yra mirtis. Deja, toks pavyzdys iš tiesų egzistuoja realiame gyvenime. Tai 44 metų amžiaus Gintas Lukoševičius, gyvenantis Jonavos rajone esančioje sodininkų bendrijoje "Pušynas".
Neteko ir rankų, ir kojų
Mažyčiame sodo namelyje G. Lukoševičius gyvena jau 7 metus. Jo gimtinė, Marinaukos kaimas - vos už kelių kilometrų. Ten ir dabar dar stovi kadaise Ginto tėvams priklausęs namelis. Deja, jame jau seniai apsigyventa kitų žmonių.. G. Lukoševičius pasakoja, jog po tėvų mirties jis dėl savo paties neįgalumo tiesiog neįstengęs prižiūrėti gana nemažo namo, todėl ir buvo nutarta jį parduoti. Gautų pinigų Gintui užteko įsikurti netoliese esančioje sodininkų bendrijoje ir dar kurį laiką gyventi. Bėda tik ta, jog Ginto namelis labiau primena trobelę ant vištos kojelės - toks jisai suvargęs ir mažas.
Čia dabar ir slenka nelinksmos Ginto dienos. Jas dar labiau kartina ne tik vis dažniau pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, bet ir beveik visiška negalia - vyriškis visiškai neturi kojų, o ir iš rankų ne daug kas belikę....
Sunkiai atsidūsta Gintas pažvelgęs į savo rankas. Atvirai papasakoja, jog tokiu tapo per alkoholį. Būdamas girtas vieną žiemą nušalo kojas, kitą - rankas. Pirmiausia nukentėjo kojos. Nušalusius ir pradėjusius pūti jų pirštus gydytojams teliko tik nupjauti. Tačiau viena bėda ne bėda. Ar dėl nepakankamos žaizdų priežiūros, ar dėl kitų priežasčių jos negijo. Į kaulus įsimetė ir juos ardyti pradėjo infekcija. Grėsmė kilo ne tik sveikatai,, bet ir žmogaus gyvybei. Infekcijos plitimą sustabdyti pavyko - deja, abiejų kojų sąskaita. Šiandien Gintui kojas atstoja tik nedidelis invalido vežimėlis.
Tačiau net ir pirmoji nelaimė vis labiau į girtavimą linkusio vyro nepamokė. Visiškai panašiai jis neteko ir abiejų rankų pirštų.
Apsilankius šio vienišo žmogaus trobelėje nelengva suvokti, kaip jis čia gyvena. Suprantama, invalidui be galo sunku susitvarkyti savo buitį, todėl visur daug nešvaros, nuo sukiužusios krosnelės, jau seniai pamiršusios, kad turi dūmtraukį, storu suodžių sluoksniu aprūkusios sienos, o namelio sienas stipresnis vėjas košia kiaurai.
Baisiausias laikas - žiema
Tačiau Gintas čia leidžia ne tik šiltas vasaros dienas - bet nugyveno ir jau ne vieną speiguotą žiemą. Tai tik parodo, kiek žmogus iš tiesų gali būti ištvermingas ir sugebantis prisitaikyti prie įvairiausių, net ir pačių sunkiausių gyvenimo sąlygų.
Tiesą sakant, sulaukti pagalbos G. Lukoševičius iš niekur ir nebestiki. Pasak jo paties, vasaros metu, be jokios abejonės, lengviau. Pasinaudodamas vežimėliu vyras leidžiasi į mišką, prisirenka uogų, grybų. Tuo tarpu visos jo pajamos, pasak paties Ginto, šiuo metu yra 200 litų neįgaliojo pensijos. To užtenka rūkalams, šiokiam tokiam maistui ir žinoma, samanei. Pasak pašnekovo, mokesčiams iš savo pensijos jam tektų kas mėnesį pakloti apie 60 litų. To jis sau leisti negali, todėl su sodininkų bendrija neatsiskaito jau ne vieneri metai. Žinoma, dėl to išgyvena ir pagrįsta baimę, kad vieną dieną gali būti išprašytas lauk...
"Akistatos" korespondentui užsukus į šio žmogaus namus, jis prisipažino, jog nevalgęs jau kelias dienas. Tiesa, neįgalųjį kaimyną bėdoje sušelpia kiti sodininkai, - kas atneša maisto, o kai kas ir išgerti.
Sunkiausias laikas, žinoma, yra žiema. Būna dienų, kai visas jo namelis speigui spaudžiant net apšarmoja iš vidaus. Prie sienos prišąla net ir lovos patalynė...
Malkomis vyriškiui tenka rūpintis pačiam, o jos taip greitai supleška nesandarioje krosnyje. Ir namelis, kurio sienos kaip rėtis, šilumos netaupo. Tačiau ir tuo metu Gintas rankų nenuleidžia, o atkakliai mėgina kabintis į gyvenimą. Savo dviračiu vežimėliu jis net ir žiemos metu leidžiasi į mišką, kur pjūkleliu (net ir neturėdamas pirštų!) sugeba prisidžyrinti sausuolių. Pasak jo paties, nuo medelio prie medelio šliaužia pasinaudodamas celofano plėvele, ant kurios atsigula ir iriasi rankomis. Tokiu būdu partempia ir pripjautus pagaikščius iki savo transporto priemonės, prie kurios įsigudrino netgi susimontuoti specialų nedidelį vežimėlį malkoms parsivežti.
Beje, meistravimas Gintui nėra visiškai tamsus miškas. Mat dar geresniais laikais, kai nė patikėjęs nebūtų, kad savo gyvenimo brandžiausias dienas leis būtent šitaip, Gintas įgijo iš tiesų paklausią ir gerą specialybę - tapo staliumi baldininku. Kurį laiką dirbo netgi tarybiniais laikais klestėjusioje baldų įmonėje "Jonavos baldai". Kariuomenėje tarnavo tankų daliniuose, po armijos vėl ketino grįžti į normalų civilinį gyvenimą.
Į kalėjimą nelinki niekam
Tik štai, kaip sakoma, koją ėmė ir pakišo bėda. Apsivogė Gintas ir buvo sučiuptas. Už vagystę sėdo trejiems meteliams - į Pravieniškes. Deja, netrukus nelaisvės metai išaugo vos ne dvigubai. Mat tebesėdėdamas kolonijoje G. Lukoševičius užsidirbo dar ketverius - už kito nuteistojo sužalojimą.
Gintas papasakojo, kad savo darbo peiliu sunkiai sužalojo kitą žmogų nenorėdamas nusileisti ir gindamas savo paties garbę. Mat anas jį pavadinio kalinio mentalitetui itin užgauliu žodžiu - "ožys". Ginto laimei - jeigu tai galima pavadinti laime - įžeidėjas nemirė iš karto, o tik po keturių mėnesių. Todėl tuometiniams prokurorams nebuvo kaip jam prikergti nužudymą - buvo teisiamas tik už sunkų kūno sužalojimą. Tačiau tai Ginto laisvę nutolino dar ketveriems metams, o iš Pravieniškių teko persikelti į griežto režimo koloniją Vilniuje.
- Niekam nelinkėčiau patekti į kalėjimą. Nežinau, kaip šiais laikais, bet anuomet buvo iš tiesų labai baisu. Baisiausia, jog visaip engdavo ir mušdavo likimo broliai. Kartais nelikdavo nieko kito, kaip tik pačiam pasikarti arba duoti grąžos. - paniuręs prisimena nelaisvėje praleistas dienas vyras.
Vartai į laisvę Gintui atsivėrė tiktai 1991-aisiais. Kaip tik tuomet šalyje plevėsavo trispalvės, visi buvo kupini naujų, geresnio gyvenimo vilčių, tikėjo ir šalimi, ir ateitimi. Tikėjo ir Gintas, grįžęs po įkalinimo kurį laiką dar dirbo Jonavoje veikusioje vadinamojoje 5-ojoje statybos ir remonto valdyboje. Tačiau neilgai, mat netrukus gyvenimas ėmė sparčiai griūti. Be jokios abejonės, prie to griuvimo nemažai prisidėjo ir nemažas potraukis degtinėlei. Tą potraukį Gintas šiandien ir pats peikia, tačiau sutinka, jog suvaldyti jo nebeįstengia. Dabar beveik nėra dienos, kad negertų.
- O ką daugiau beveiksi? Išgėrei - pamiršai bėdas, pamiršai kaip gyveni, vis mažiau tų rūpesčių, - žmogus tiki radęs ir savo receptą sielos skausmui malšinti.
Vis dėlto Ginto sieloje nėra visiškai ramu. Kartais jį ima kamuoti sąžinės priekaištai dėl gyvenimo būdo, dėl dabartinės savo padėties, dėl nesėkmių. Pasak pašnekovo, jis yra tikintis ir kiekvieną rytą pradeda nedidele malda. Ant jo namelio sienos pamatysime kelių šventųjų paveikslėlius.
- Dažniausiai pagalvoju apie savo tėvus, kitus giminaičius, žmones, kuriems suteikiau tiek daug skausmo. Kartais jie stoja prieš mane kaip gyvi, tuomet būna iš tiesų labai sunku, - sako G. Lukoševičius ir tuoj pat prašnenka apie tai, jog pabėgti nuo vis dažniau kamuojančios sąžinės gali tik į vieną vietą - apkvaitimą.
Likimo išdaiga?
Pasak G. Lukoševičius, viskas, ko jis dabar besitiki iš gyvenimo, yra... mirtis. Nors tuo tarpu Ginto namelio durys atlapos kiekvienam panorėjusiam užsukti. Ypač tiems, kurie ateina ne tuščiomis, o su kokiomis nors lauktuvėmis. Šeimininkas niekuomet neatsisakys padėti svečiui "sutvarkyti" buteliuką, jei šiam vienam per sunku.
Bėda tik ta, jog kartais apsilankę svečiai nelabai dorai elgiasi. Gintas su nuoskauda pasakoja, kad porą sykių sveteliai yra išnešę visą jo pensiją, palikę be grašio. O štai visai neseniai kažkas iš sugėrovų nepasididžiavo pasisavinti ir Gintui skirto maisto paketo, kuriuos seniūnijų socialiniai darbuotojai dalina vargingai gyvenantiems žmonėms. Vyriškio žodžiais, jis žinąs, kas taip pasielgė, bet nematąs jokios galimybės atkurti teisybę.
Beje, vyriškis įsitikinęs, jog nemažą likimo pokštą jam galėjo iškrėsti... pakeista gimimo dienos data. G. Lukoševičius gimė 1962 metų gegužės 13 dieną. Tačiau nenorėdami sūnui užtraukti bėdos, prietaringi ir neigiama magiško skaičiaus "13" galia tikėję jo tėvai oficialią gimimo datą užregistravo pora dienų vėliau - gegužės 15-ąją. Deja, laimės Gintui tai neatnešė. Šiandien vienišas vyriškis pasvarsto, jog galbūt likimas dėl to "užsigavo" ir nutarė parodyti, jog jo už nosies vedžioti negalima. Gintas netgi mano, jog jei būtų likęs prie savo tikrojo gimtadienio, jo gyvenimas tikriausiai būtų pakrypęs visai kitaip. Jis sako, kad jei pasitaikytų proga vėl pradėti gyvenimą iš naujo, pirmiausia visiškai išsižadėtų alkoholio. Mat visos bėdos tik per jį...
