Prieš 37-erius metus Biržuose gimęs ir augęs, Kelmėje vidurinę mokyklą sidabro medaliu baigęs, po to Vilniaus universitete teisę studijavęs žemaitis (pagal tėvo liniją) Eividas Chmieliauskis jau trylika metų darbuojasi Raseiniuose. Naujai iškeptas teisininkas pirmąjį "krikštą" gavo prokuratūroje, kur ir pasiliko. Jau šešti metai E. Chmieliauskis vadovauja nedideliam, tačiau be galo draugiškam, vienas už kitą mūru stojančiam devynių darbuotojų - šešių moterų ir trijų vyrų - kolektyvui.
Nepaperkamas ir neparsiduodantis
- Gerbiamas prokurore, pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją: vieną gražų rytą ateinate į darbą ir randate pakeistą kabineto durų spyną, o raštinės vedėja įteikia pranešimą iš generalinės prokuratūros apie tai, kad jūsų paslaugų atsisakoma.
- Na jau ne, taip tikrai neturėtų atsitikti! O jei ką nors panašaus pabandytume įsivaizduoti, visų pirma man turėtų būti paaiškintos atleidimo priežastys. Galvojat, kad, netekęs šio darbo, prapulčiau? Teisininko diplomo niekas neatimtų - gal bandyčiau pasukti į advokatūrą, o gal įsidarbinčiau kokioje įmonėje, juridiniame skyriuje.
- O jei teisė dirbti tokį darbą iš jūsų būtų atimta? Sakysime, pakliūtumėte į panašią padėtį, kokioje ne per seniausiai buvo atsidūrusi kolegė iš Ignalinos - taptumėte įtariamuoju dokumentų klastojimo byloje...
- Oi, į kur jūs čia sukate! Niekada to nedariau, nedarau ir nesiruošiu daryti ateityje. Dirbu sąžiningai, laikausi visų įstatymų. Jei jau būčiau toks nedoras, kažin, ar iki šiol niekas to nebūtų pastebėjęs ir nenubaudęs. Ogi dabar galiu pasigirti - per visus darbo metus nesu gavęs nė vienos drausminės nuobaudos. Ir ne tik aš - visas prokuratūros kolektyvas šia prasme yra švarutėlis. Va kaip gerai mes dirbame!
- Nejaugi per tuos trylika metų nė sykio neteko ko nors sąmoningai "nepastebėti", ką nors "nutylėti"? Ypač tuomet, kai prisidirbdavo geras pažįstamas, galbūt net šeimos draugas...
- Iš tiesų, yra tekę tirti ar kontroliuoti ir labai gerai pažinotų žmonių bylas. Viską pastebėjau, užfiksavau, nieko pro ausis ir akis nepraleidau. Niekas nebandė manęs "nupirkti", neprašė, kad paminčiau įstatymus. O neprašė todėl, kad žinojo, jog veltui aušins burną...
- Nejau ir raseiniškis Seimo narys Gintautas Mikolaitis, siejamas su pabėgimu iš autoįvykio vietos, neišdrįso paprašyti jūsų užtarimo?
- (ilgoka pauzė). Kitas klausimas...
Iš Raseinių "trauktis" neketina
- Ar galite iš karto, be žvilgterėjimo į metines ataskaitas, atsakyti, kiek jūsų prokuratūroje dūli "tamsių" bylų, iškeltų už įvykdytus pačius sunkiausius nusikaltimus?
- Viena iš dešimties (nieko neprikiši - tai irgi atsakymas - V. G.).
- Tam tikrą dalį bylų tiriate ir pats. Imatės darbo suabejojęs pavaldinių kompetencija, ar tiesiog iš nuobodulio... norėdamas padėti bylomis "apsikasusiems" kolegoms?
- Darbo tikrai nė vienam netrūksta. Aš, pavyzdžiui, į teismą esu nusiuntęs kokias trisdešimt bylų. Beveik vien nužudymus. Kodėl tokias pasiimdavau? Kaip žinia, sunkiausius nusikaltimus dažniausiai padaro anksčiau jau ne po kartą teisti asmenys, recidyvistai, o tokie, kaip žinia, yra labai gudrūs, žūt būt bandantys išnešti sveiką kailį. Su tokiais tipais pareigūnams reikia būti ypač atidiems.
- Prokuroro darbas - ne iš lengvųjų. Ar niekada nesusimąstėte, jog reikėtų pasiieškoti lengvesnio užsiėmimo? Juk iš prokuroro, kad ir vyriausiojo, algos nepralobsi...
- Kad nepralobsi - tai tiesa. Bet man užtenka tiek, kiek gaunu. Darbu esu patenkintas - kodėl turėčiau dairytis kito?
- Tai greičiausiai mintyse pasvajojate ir apie tolimesnę karjerą - aukštas pareigas ir gyvenimą didmiestyje ar net pačioje sostinėje... Juk Raseiniai - didelis kaimas!
- Buvau gavęs tokių pasiūlymų, bet jais nesusižavėjau. Čia su šeima esu įsikūręs, čia įdomų ir mėgiamą darbą turi žmona (ponia Rasa - lituanistė, dirba rajono savivaldybėje kalbos tvarkytoja - V. G.), čia trylikametė dukra lanko mokyklą, keturmetis sūnus turi daug draugų... O kuo Raseiniai jums nepatinka? Gražus, mielas miestukas. Iki Vilniaus - tik 200 kilometrų. Iki pajūrio ar Kauno - dar arčiau.
- Tai kokiuose gi rūmuose vyriausiasis rajono "baubas" su šeima yra įsikūręs? Gatvė, be abejo, aptverta aklina tvora, saugoma sargų, kaimynystėje - STT pareigūnai, policijos komisarai, bankininkai, stambūs verslininkai...
- Namelį, kuris dar nebaigtas įrengti, įsigijome visai neseniai. Jis tikrai neprimena rūmų - prašom, važiuokite ir žiūrėkite, jokios tvoros ar apsaugininkai kelio tikrai nepastos. Net namų sargo - šuns - neturime... O kaimynai - labai geri, su visais puikiai sutariame. Kuo kuris užsiima - man visai nesvarbu.
- Bet užtat kaimynai, ko gero, puikiai žino, su kuo rytais labinasi... Ir įdėmiai stebi, ar labai drebančiomis rankomis prokuroras sukioja automobilio vairą, po kokio šventinio vakarėlio grįždamas į namus...
- Kam rizikuoti ir prie vairo sėsti neblaiviam, jei į tolimiausią miesto kampelį galima nuvažiuoti taksi - tokia paslauga tekainuoja šešis litus. Lygiai tokiu pačiu būdu galima ir sugrįžti iš pobūvio.
- Tik jau nesakykite, kad niekada neteko vairuoti automobilio išgėrus!
- Tai buvo labai labai seniai. Studentavimo laikais. Be to, labai reikėjo pavažiuoti. Kur? Ai, ilgas pasakojimas...
Ne baltarankis, bet didžkukulių neminko...
Baigęs darbą, rajono vyriausiasis prokuroras sėda į vyšninės spalvos dešimties metų senumo "Mazda 626" (tiesą sakant, tai žmonos Rasos - ne prokuroro nuosavybė) ir skuba į namus. Jei tądien snigo, arba buvo patingėta apsišvarinti iš vakaro, prokuroras stveria į rankas kastuvą ir valo kiemą...
Grįžęs į trobą, kyšteli nosį į garuojančius puodus, tačiau juose didžkukulių neieško - šio patiekalo nemėgsta nei jis, nei žmona ar vaikai. Kas kita - balandėliai, bulvių plokštainis, kepta žuvis. Šių patiekalų, labai panorėjęs, ponas Eividas ir pats išsivirtų ar išsikeptų.
Sočiai pavakarieniavęs, prokuroras pogulio neina - žiūri televizorių (daugiausia - žinias ir sporto varžybas), kartais su žmona važiuoja pažaisti stalo tenisą (neslėpdamas nuoskaudos prokuroras prisipažino turįs antsvorį; iš tikrųjų, jo antsvoris - gana "nemažas" - apie pusantro kilogramo!).
Į žvejybą - su visa šeima
Nors Raseinius supa žvėrių pilni miškai, prokuroras - ne medžiotojas. Sako, iki soties prisišaudęs armijoje.
- O va meškeres turime visi - ir aš, ir žmona, ir abu vaikai, - didžiuojasi Eividas Chmieliauskis. - Išsiruošę į gamtą, be laimikio niekada negrįžtame. Kur, klausiate, geriausiai kimba? Tai šen, tai ten... Imsiu, matai, ir išduosiu geriausias vietas...
Į konfliktus veltis nelinkęs...
- Minėjote, jog nepraleidžiate sporto varžybų. Turbūt esate prisiekęs krepšinio sirgalius.
- Labiau žaviuosi boksu - jaunystėje esu ir pats šiuo sportu užsiiminėjęs. Žinoma, įdomus ir krepšinis - kam jis Lietuvoje nepatinka!
- O ar išdrįstumėte lietuvaičių komandą skriaudžiančio krepšinio varžybų teisėjo pusėn paleisti daiktą, panašų į alaus butelį (žinoma, jau ištuštintą)?
- Hm... Turbūt ne... Tikrai ne! Taip nepasielgčiau net ir būdamas kaip reikiant "paėmęs ant drąsos".
- Patikslinkite - ką reiškia "kaip reikiant"?
- Prašau be provokacijų... Nesu abstinentas, bet nesu ir alkoholikas! Neatsisakyčiau, pavyzdžiui, bokalo alaus...
- Bet juk čia tik priedas prie degtinės!
- Cha, cha, cha, kaip rusai sako - "Vodka biez piva - dengi na veter ("Degtinė be alaus - pinigai veltui išleisti" - V. G.). Na, žinoma, kodėl nepasivaišinus ir taurele degtinės...
- O kokių dar tauriųjų gėrimų rastume, pravėrę jūsų svetainėje įrengtą barą?
- Jeigu šiandien pravertumėte - nieko nerastumėte (su prokuroru kalbėjomės kovo 9- ąją, o iš vakaro, kaip žinia, ponas Eividas savo mylimą žmoną sveikino su Moters diena - V. G.). Šiaip bare galima rasti ir vyno, ir stipresnių gėrimų. Nors šiais laikais nėra jokio reikalo butelius kaupti - parduotuvėse yra visko, ko širdis geidžia...
- Kokių dar žalingų įpročių turite?
- Rūkau. Niekaip nesiseka mesti. Kartą jau bandžiau - pusę metų be cigaretės ištraukiau. Reikės susigriebti...
- Kada planuojate tai padaryti?
- Ech... gal... Kitas klausimas...
Neištikimybės tikriausiai nedovanotų
Pirmą ir paskutinį (!?) kartą vedęs Eividas Chmieliauskis negaili komplimentų žmonos Rasos adresu ir net pykteli išgirdęs klausimą apie tai, ar per maždaug penkiolika bendro gyvenimo metų nėsyk nekilo minčių pasiieškoti paslaugesnės, švelnesnės, aistringesnės mylimosios...
- Rasa yra be galo puiki moteris - kodėl turėčiau ieškoti kitos? - nustemba prokuroras.
- Na nejaugi niekada neprisimenate savo pirmosios meilės?
- (kelias akimirkas pagalvojęs, mintyse kažką paskaičiavęs) Rasa, taip išeitų, ir yra mano pirmoji meilė! Susipažinome, kai ji mokėsi aštuntoje klasėje, o aš buvau vienuoliktokas. Kol tarnavau armijoje, Rasa baigė vidurinę mokyklą, tapo pilnamete. Nedelsėme nė dienos - iškart nuskubėjome į CMB.
- Ir karšta meilė pamažu virto niūria kasdienybe... O iš šeimyninio aukuro ėmė sklisti aitrus dūmelis...
- Nesantaikos dūmai kasdien tikrai negraužia akių, bet kad tų dūmų pasitaiko, nė kiek negėda pripažinti. Juk tik aiškinantis, diskutuojant, ginčijantis gimsta tiesa! Va jei dūmų išvis nepasirodytų, jau reikėtų susirūpinti, ar šeima - ne ant iširimo ribos. Juokinga klausytis, kaip kai kurios poros iš paskutiniųjų stengiasi pasirodyti esančios idealios, puikiai sutariančios, niekada nesusipykstančios, o po kurio laiko išgirsti: tie "idealūs" balandėliai jau išsiskyrę...
- Statistika skelbia, jog dažniausiai šeimyninę laimę "suėda", sutuoktinių poras išskiria neištikimybė. O ar jums būtų labai sunku žmonai atleisti neištikimybę? Aišku, jei tai būtų pirmas ir vienintelis "nukrypimas į šoną"...
- (ilgai galvoja). Vienas mąstytojas yra pasakęs: "Jeigu taip padarė vieną kartą - padarys ir antrą..." Ką čia išsisukinėsi - man tai išties būtų nepakeliamas smūgis. Greičiausiai neatleisčiau...
- Mat kokie vyrai... Patys tai linkę į nuotykius...
- Ne, jokiu būdu nesakau, kad vyrams turi būti leidžiama daugiau nei moterims. Aš - už tų pačių standartų taikymą tiek vyrams, tiek moterims.
- O dabar nukeliaukime į tolimą ateitį. Jūs švenčiate 50-mečio jubiliejų ir iš vieno svečio gaunate dovanų pakelį "Viagros". Įsižeidžiate ir puolate įrodinėti, kad tokia dovana jums dar nereikalinga, ją perdovanojate kuriam nors garbingesnio amžiaus sulaukusiam šeimos draugui ar nedelsdamas išbandote aistrą sužadinančių "meilės kapsulių" poveikį?
- Nesuprantu, kodėl turėčiau supykti, įsižeisti - juk tai būtų dviguba dovana: ir man, ir mano žmonai (juokiasi)!
Diržas - tik pagąsdinti
Vaikystėje Eividui pasisekė, mat ir jo tėtis, ir mamytė buvo atlaidūs ir tolerantiški vyresniojo iš dviejų sūnų krečiamoms eibėms. Beje, Eividas neigia buvęs "sunkus vaikas", nors patvirtina, kad pažymių knygelėje dvejetukų už drausmę pasitaikydavo ne taip retai... Nejau už tai tėvai kada ne kada nepavaišindavo "beržine koše"?
- O kam? - nuoširdžiai nusistebi teisininkas. - Mano tėveliai buvo labai protingi...
- Ar tamstos vaikai -trylikametė Agnė ir ketverių Ugnius - apie tėtį pasakytų tą patį?
- (prokuroras valandėlei susimąsto) Nežinau, reikėtų jų paklausti... Diržą esu paėmęs ne kartą, bet netrukus padėdavau atgal. Svarbu, kad vaikai jo bijotų. Mat kai pajus, kad ne toks tas diržas skaudus - bus dar blogiau... Aš - prieš fizines bausmes.
- Ar tai reiškia, jog sukandęs dantis tylėtumėte ir tuomet, kai, anksčiau grįžęs iš darbo, savo miegamajame rastumėte paauglę dukrelę su draugu?
- Na ir kaip gi aš į tai sureaguočiau? (giliai susimąsto - V. G.). Ogi normaliai. (Agne, prisimink šiuos tėčio žodžius! - V. G.). Juk šiais laikais vaikai subręsta anksčiau... Štai prisiminiau anekdotą šia tema. Kalbasi du pusamžiai vyrai. Pirmasis klausia antrojo: "Ar galima su šešiolikmete dukra pradėti pokalbį apie seksą?". Antrasis atsako: "Galima, jeigu nori sužinoti ką nors nauja..."
Paslapties neišdavė
Paskutinysis "Akistatos" klausimas Raseinių rajono vyriausiajam prokurorui buvo toks: ar yra dalykų, dėl kurių iki šiol jaučiąs širdgraužą, negalįs sau už tokį poelgį, veiksmą ar ištartus žodžius atleisti?
Po valandėlės tylos prokuroras lėtai linkteli galvą. Tačiau pasiūlius šiuos "gyvenimą trumpinančius griekus" išpažinti, Eividas Chmieliauskis griežtu prokurorišku tonu pareiškia nieku gyvu to nedarysiąs. Kad, girdi, po to nereikėtų graužtis ir dėl per didelio plepumo...
Prokurorą kalbino Virginija GRIGALIŪNIENĖ
