Sigitas STASAITIS
Visus metus Lietuvos žmones, daugiausia pagyvenusius, mulkino sukčiai, telefonu pranešdami, jog sūnus ar anūkas padarė avariją ir nuo kalėjimo gali išsigelbėti tik nedelsiant sumokėjęs apvalią sumelę. Matydami, kad taip išvilioti pinigus vis sunkiau, apgavikai pakeitė plokštelę - jau užregistruoti pirmieji bandymai priversti sumokėti už neegzistuojančias skolas bei ramybę. Žmonių apgaudinėjimas įgavęs pavojingą mastą, todėl "Akistata" bando išsiaiškinti, kaip veikia aferistai ir kaip jų saugotis.
Sulaukė keisto pranešimo
Paprastas šiaulietis, kontoros darbuotojas Jonas Viršaitis (41 m.) neseniai sulaukė keisto skambučio. Nepažįstamas pašnekovas prisistatė esąs Vilniuje veikiančios skolų išieškojimo bendrovės "Infostruktūra" darbuotojas ir pareikalavo skubiai sumokėti 75 litų skolą, antraip būsiąs areštuotas jo turtas, o skola išieškoma per teismą. Niekio nesuprasdamas šiaulietis, aišku, ėmė smulkiai klausinėti, už ką gi jis nesumokėjęs. Skolų išieškojimo bendrovės įgaliotinis pasisiūlė informaciją atsiųsti faksu.
Po minutės J. Viršaitis jau vartė atsiųstus dokumentus, iš kurių suprato, kad kažkas gudriai pasinaudojo jo vardu. Skolų išieškojimo bendrovė atsiuntė sutarties kopiją, kurioje nurodoma, kad 2001-ųjų vasario 1-ąją kažkoks pilietis, prisistatęs Jono vardu, Vilniaus bendrovėje "VIKT" sudarė sutartį įsipareigodamas kas mėnesį mokėti už teikiamas interneto paslaugas. Sutartyje suraitytas panašus į J. Viršaičio, bet tikrai ne jo parašas. Kartu su sutartimi buvo atsiųsta ir tikro Jono paso kopija, padaryta dauginimo aparatu. Tai išsiaiškinęs J. Viršaitis jau pats paskambino skolų išieškojimo bendrovei ir paaiškino, kad tai apgaulė, kad jis jokios sutarties nesudaręs, jokiu internetu Vilniuje nesinaudojęs, tad nesiruošia už nieką mokėti.
Nuoširdžiai patarė mokėti
- Jūsų teisė, - pabrėžtinai abejingai sureagavo skolų išieškotojas. - Mes nežinome, kas ir kokią sudarė sutartį, nesiimame spręsti, ar tamstos parašas ant sutarties tikras. Mes tik išieškome skolas. Į mus kreipėsi interneto paslaugų bendrovė, kuriai sutartį pasirašęs pilietis tvarkingai mokėjo kelerius metus, tačiau dabar liovėsi ir liko skolingas 35 litus. Kartu su užmokesčiu už mūsų darbą iš viso skola - 75 litai. Jei tikrai ne jūs pasirašėte sutartį, jums reikia kreiptis į teismą ir patvirtinti parašą, tačiau ši paslauga kainuoja 400 litų. Nuoširdžiai patariu - jums būtų pigiau, kol neareštavome buto, atsiskaityti - pervesti mums pinigus. Ne vienam tai esame patarę, ne vienas dėl keliasdešimties litų skolos nesibylinėjo - sumokėjo ir užmiršo.
Lyg ir logiška. Viską apskaičiavęs J. Viršaitis jau ruošėsi dėl šventos ramybės paaukoti 75 litus, tačiau pakeliui į banką sutiko pažįstamą "Akistatos" korespondentą, kuris, išgirdęs šią istoriją, bičiulį sustabdė - tamsta nori savo pinigus padovanoti sukčiams?
Sutartis - pigi klastotė
Korespondentas nedelsdamas pradėjo žurnalistinį tyrimą. Pirmiausia jis nustatė, kad tokios skolų išieškojimo bendrovės "Infostruktūra", kaip ir UAB "Content", kurio fakso aparatu naudotasi, Lietuvoje nėra užregistruota. Kaip, beje, ir interneto paslaugų bendrovės "VIKT".
Pagaliau apgaviko atsiųsta sutartis sukeltų juoką bet kuriam buhalteriui - ant blanko nėra nei įmonės rekvizitų, nei adreso, nenurodytas net telefono numeris. Neaprašytas ir sutarties objektas, neminima paslaugų kaina, neįvardijami šalių įsipareigojimai ir t. t. Labiau išprusę sukčiai klastotę būtų pagaminę kur kas profesionaliau.
Tai išsiaiškinęs korespondentas paskambino "skolų išieškotojui", pamelavo esąs J. Viršaičio pasamdyto advokato padėjėjas ir paprašė faksu atsiųsti visus dokumentus dėl sutarties bei įsiskolinimo. Atsiliepęs apgavikas sutriko, paaiškino informacijos neturįs, nes ji - pas direktorių Paulauską. Pasakyti "direktoriaus" telefono numerio nesutiko paaiškinęs, kad "direktorius" pats paskambins.
Apgavikas pats apsigavo
Ir tikrai, po 10 minučių žurnalistui paskambino "direktorius". Jis sučiulbėjo tą pačią giesmelę apie skolą, tačiau išgirdęs melą, jog J. Viršaitis kreipėsi į advokatų kontorą, kad būtų apginti jo interesai, pats apsigavo. Išgirdęs, kad J. Viršaičio reikalus perėmusi advokatų kontora skolos rašto nebijo ir siūlo tariamą baudą išieškoti teismo keliu, "direktorius" nusileido:
- Jūs mane įtikinote, tegul jūsų klientas skolos nemoka, - pareiškė sukčius (jis ne šiaip sau nutarė nusileisti - jam gyvybiškai būtina, kad apgaulė neiškiltų aikštėn, nes - net nekyla abejonių - tokiu būdu pinigai viliojami iš kitų lengvatikių). - Dėl keliasdešimties litų nesibylinėsime, mes Viršaičio skolą... nurašome.
Iš tikrųjų, jokia tikra skolų išieškojimo bendrovė niekam nedovanos nė lito - tam jie ir sutverti.
Manipuliuojama emocijomis
Pasak vieno iš Šiaulių kriminalinės policijos vadovų A. Augo, visos sukčiavimo aferos tik iš pažiūros atrodo skirtingos. Iš esmės tai tas pats kelių stadijų mechanizmas, kol galiausiai žmogus lieka be pinigų. Nors kartais apgavikų genialumas bei išviliotos pinigų sumos pribloškia, dauguma nusikaltėlių, laimei, per kvaili sugalvoti naujas idėjas. Tokie rezga paprastas ir greitas aferas, tačiau mums, paprastiems žmonėms, kaip tik šie nusikaltėliai pavojingiausi.
Psichologo J. Martinkaus manymu, aferistai visada manipuliuoja žmonių emocijomis - paprastai sukelia baimės jausmą ir stresą arba godulį ir viltį pasipelnyti. Kuo daugiau emocijų, tuo geriau, nes apimtas stiprių išgyvenimų, pilietis mąsto apie padrikas detales, užmiršdamas esmę ir sveiką logiką. Apgavikai dažniausiai specialiai neleidžia atsikvošėti ir žmogų skubina.
- Jūs laimėjote 2 000 litų, kuriuos galite atsiimti Vilniaus prekybos centre "Akropolis", 12-ajame kabinete, - šios publikacijos autoriui čiulbėjo paskambinęs nepažįstamas aferistas. - Tačiau jums reikia per valandą už 50 litų nupirkti mūsų rėmėjo, mobiliojo ryšio paslaugų bendrovės, išankstinio pokalbių apmokėjimo kortelių ir mums paskambinus padiktuoti jų kodus. Jei iki dvyliktos valandos nespėsite nupirkti kortelių ir mums paskambinti, laimėjimo negausite.
Susijaudinę žmonės nemąsto
Minėtos telefoninės apgavystės pranešant, jog kažkas iš artimųjų padarė avariją, taip pat paremtos bauginimu. Išsigandę, kad sūnus ar kitas mylimas artimasis gali sėsti į kalėjimą, žmonės negalvodami iš kojinių skuba traukti šimtines. Subtiliu bauginimu paremta ir publikacijos pradžioje paminėta afera. Tam, kad sąmonės nespaustų netikrumo jausmas - o kas, jei skolų išieškojimo bendrovė tikrai areštuos butą, paduos į teismą? Et, sumokėsiu dėl šventos ramybės, prašoma suma juk nedidelė.
- O ar nepagalvojai, kad iš tavęs išpešę 75 litus, sukčiai netrukus praneš, kad tavo vardu esama naujų skolų? - korespondento paklaustas J. Viršaitis prisipažino apie tai tikrai nesusimąstęs.
Baime paremtos ir čigonių apgavystės. Siūlydamos išburti iš delno, jos dažnai pameluoja "matančios", kad pašnekovą jau nužiūrėjusi, užbūrusi "bloga akis". Prietaringi, mažai išprusę bei emocionalūs žmonės (tokia savybių puokštė dažnai būdinga jaunoms, mažai mokslo ragavusioms ar isteriškoms moterims) išsigąsta. Čigonės - puikios psichologės. Manipuliuodamos emocijomis jos taip subtiliai vilioja pinigus, kad jausmams praėjus apgautieji dažnai juokiasi iš savęs: "Ir kaip aš galėjau patikėti tokiomis nesąmonėmis?!"
Godumas užgožia logiką
Kiekvienas kriminalistas pasakys, kad kita pusė aferų padaromos piliečiui sukėlus godulį - susižavėjus galimybe greitai praturtėti, smagiai pasipelnyti ar ką nors ypač pigiai įsigyti. Gavęs patrauklų pasiūlymą, logiškai galvoti pilietis paprastai neturi laiko, nes galva užimta vienintele minimi - kiek siūloma prekė kainuotų parduotuvėje, kiek pavyks uždirbti (sutaupyti)?
Šiaulių tardymo izoliatoriuje ką tik teismo paskirtą bausmę baigė atlikti jaunas vyras, pardavinėjęs... vandenį už dyzelino kainą. Žinoma, vandens iš jo niekas nebūtų pirkęs, tad vaikinas sunkvežimiu vežiojosi kelias statines, kuriose ant vandens buvo užpilta po kibirą dyzelino. Dyzelinas su vandeniu nesimaišo ir būdamas lengvesnis visada iškils į viršų. Tai žino visi, tačiau ar kuris ūkininkas susimąstė, kodėl pardavėjas dyzeliną atiduoda su statine, neprašo susipilti į savą? Kuro statinės juk nepigios... Daugelis taip žavėjosi galimybe pirkti visą statinę dyzelino po 80 centų už litrą, kad skaičiuodami pelną apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Visos mintys - pirštą kyšt statinėn ir ištraukus pauostyti. Tada skubiai bruka pinigus sukčiui - kol nepersigalvojo, kitam nepasiūlė ar kainos nepakėlė. Beveik 200 litų už statinę vandens - kuo prastas biznis?
Ruošiant šią publikaciją į Panevėžio policiją ėmė žingsniuoti našlės. Jas visas aplankė moteriškė, prisistačiusi "Hansa banko" darbuotoja ir siūlė grąžinti palaidotų sutuoktinių indėlius. Už paslaugas paėmusi po kelis šimtus litų (neva už dokumentų tvarkymą) ir nurodžiusi kitą rytą laukti banke prie antrojo langelio, apgavikė dingdavo. Policijoje našlės guodėsi nepagalvojusios apie apgaulę, nes atėjūnė žinodavo apie sutuoktinio mirtį. O juk tai sužinoti taip nesunku! Gražiai pakalbink šnekų žmogų gatvėje ir netrukus sužinosi, kas čia kaip ir iš ko gyvena, kiek turi vaikų ir anūkų, kokie jų vardai, kuo jie užsiima - žmonės paprastai šios informacijos neslepia. Ypač apie kitus.
Legendinis rutuliukų biznis
Ir tik retais atvejais žmonės pinigus sukčiams atiduoda nei iš baimės, nei iš godumo. Tik vėlgi... nepagalvoję. Išsinuomoję butą mėnesiui, aferistai mėgsta tą patį būstą pernuomoti kokiai dešimčiai žmonių. Iš visų paima nuompinigius už pusmetį ar net ilgiau ir dingsta, o jūs visi žinokitės. Tik tada nuomininkai susizgrimba net nepaprašę buto nuomotojo paso.
Legendinę aferą sugalvojo Rusijos "žulikai". Laikraštyje pasirodė skelbimas, siūlantis itin gerai apmokamą darbą. Kitą dieną pasidomėti pasiūlymu susirinko dešimtys žmonių. Jiems visiems buvo parodyti didžiuliai maišai, pilni baltų bei juodų žirnio dydžio putplasčio rutuliukų - tokiais užpilami kartoninėse dėžėse pakuojami trapūs daiktai. Žmonėms buvo pasiūlyta atrinkti rutuliukus pagal spalvas į du atskirus maišus. Vienas žmogus vieną maišą pajėgus perrinkti maždaug per parą nepertraukiamo darbo, tačiau už tai pažadėtas atlygis - šimtas dolerių. Susigundė beveik visi atėjusieji, tačiau čia pat išgirdo sąlygą: paimant rutuliukus privalu palikti užstatą - nemenką sumą už kiekvieną maišą. Pamiršę, kad reikia sudaryti darbo sutartį, bent jau pasidomėti darbdavių dokumentais, žmonės mintyse skaičiavo būsimą pelną ir iš godumo griebė kuo daugiau darbo, sukčiams įteikdami po šimtą ir daugiau dolerių, o mainais gaudami beverčių rutuliukų... Po geros savaitės visi, atnešusieji maišus baltų ir juodų rutuliukų, spjaudėsi sužinoję, kad yra apgauti. Žmonės gailėjosi ne tiek prarastų užstatų, kiek išgyveno dėl beprasmiško vergiško darbo - daugelis rutuliukus rūšiavo beveik nemiegodami, įkinkę žmonas, vaikus, uošvius, brolius, kaimynus...
Galva duota mąstyti
Kaip apsisaugoti nuo apgavikų, universalaus recepto nėra ir nebus. Sukčiai tam ir yra sukčiai, kad įgytų pasitikėjimą, suvaidintų vaidmenį tokio žmogaus, kokio jiems reikia. Tad žmogus iki paskutinės minutės nežino bendraująs su nedorėliu.
Pasak pareigūnų, svarbiausia taisyklė - jokiu būdu neskubėti duoti savo pinigų avansu, kad ir koks viliojantis atrodytų pasiūlymas. Atvirkščiai - kuo patrauklesnis pasiūlymas, tuo didesnis slypi pavojus, kad prieš tamstą - gudrus apgavikas.
Antras patarimas - nesudaryti sandorių paskubomis, kol nepraėjusios emocijos. Per tą laiką verta pasitarti su giminaičiu, kaimynu, ne nuodėmė pasiteirauti patarimo ir policijoje ar kitoje atitinkamoje įstaigoje.
Trečia taisyklė - neprasidėkite su žmonėmis, nenorinčiais parodyti paso bei savo įmonės dokumentų. Ant jų visada būna nurodyti telefonų numeriai. Pavardes, numerius verta užsirašyti, galima ir paskambinti, pasiteirauti.
Tačiau niekada niekas nepadės, jei žmogus bus pernelyg godus ir nesistengs viską šaltai apgalvoti. Galva juk tam mums ir duota.
