Pasaulį išvydęs mažylis tikrai dar negali nuspręsti, kieno globos jis labiau nori - tėvo ar motinos. Skamba kategoriškai ir žiauriai, tačiau taip jau šiandieninėje visuomenėje sutvarkyta - vienas uždirba, kitas prižiūri (į sąrašą darboholikų šeimos, patikinčios savo kūrinį auklėms, neįtrauktos).
Prieš porą mėnesių papasakota pažįstamos draugės istorija šokiravo. Ne todėl, kad būčiau netolerantiškas ar senamadiškas, tačiau tipiškam lietuviui išgirsta žinia, kukliai tariant, neįprasta. Pasirodo, ji naujoje savo darbovietėje pakeis į dekretines atostogas išėjusį ...tėtuką. Aišku, pora be žado praleistų minučių prabėgo greitai, o patikslinimas: „Motina truputį karjeristė, o auklėmis ji nepasitiki“, - sudėjo paskutinius nuostabos taškus. Tiesa, dar pridėjo: „Ji ketina į darbą grįžti po savaitės atostogų, kad neišsimuštų iš darbo ritmo“.
Nejučia prieš akis iškilo akmens amžiaus vaizdai, kai vyrai medžiodavo, norėdami aprūpinti savo šeimą, o moterys jų laukdavo niūniuodamos savo atžaloms. Nepaneigsi, gamtos jau taip sukomplektuota: motinoms - gimdyti, prižiūrėti ir auginti, vyrams - „medžioti“ pinigus ir aprūpinti savo šeimą. Tačiau, švelniai tariant, laikai keičiasi, feminizmas klesti, o lygių lyčių teisių kontrolierės vis dažniau neužmiršta „pertraukti“ vyriškių per dantį.
Kad XXI amžius, man primynė pamatytas reklaminis stendas „Tėvystė veža“, kuriame puikuojasi laimingas tėvelis su savo atžala. Po išgirstos istorijos jis nedaug ir nustebino, tik dar labiau sužadino vaizduotę. Mintimis transformavausi į dekretinėse sėdintį tėvuką, ištisus metus prižiūrintį plyšaujantį mažių, kuriam nepaprieštarausi. Virtuvėje verda kubiliukas košės (iki jos dar bent pusmetį reikia paauginti). Kambaryje ant stalo paruoštas solidus tuzinas sauskelnių, kurias reikia keisti kone kas valandą. O vakare ruošiu vakarienę žmonai, kuri kaip bejausmė, darbo nualinta hiena atsliūkina iš darbo ir net nepasisveikinusi suvalgo, matyt, skaniai paruoštą vakarienę. Apie ką su ja šnekėti, ko teirautis: ar nepavargo, ar atlyginimą pakėlė, ar mūsų finansinė padėtis po mėnesio bus geresnė. Gal paprašyti kišenpinigių į kioskelį nueiti alaus? O kur dar draugų skambučiai nuolat klausiant: „Tai kada, Anuprai, susimatysim. Ryt lekiam į Trakus, gal prisijungsi?“. Mano atsakymas aiškus.
Juokas pro ašaras. Vyriškas ego sužlugdytas, o skaudžiausia - neabejotinai kenčia mažylis. Aš gi negaliu jam suteikti to beribio motiniško švelnumo, ramybės ir meilės.
Bene juokingiausias pavyzdys - „O lia lia“ mergaitė Nerija ir jos vyras, „Ekspreso“ vokalistas, auginantis vaikus ir žinantis du žodžius: „Taip, brangioji“, kuris kasdien laukia sugrįžtant savo fėjos. Ši kaip burtų lazdele mojuodama savo kūno grožybėmis išlaiko šeimos ūkį. Ai, geriau palikime ramybėje šią Harmoningą Šeimą.
Neneigsiu, kad tėvas vaiko gyvenime turi vaidinti neką mažesnį vaidmenį nei motina ir tos šiais laikais ganėtinai dažnos dviejų savaičių tėvelių atostogos (dalyvavimui gimdyme ir pirmam apsišniukštinėjimui) - įprastas ir patartinas dalykas. Be to, esu šalininkas nuomonės, kad priežiūra „PO DARBO“ turi atitekti vyrui - išmokti dalytis taip pat menas (juk dviese į pasaulį paleidom). O moterims kažką įrodinėti dėl vaiko laimės... Skambės šovinistiškai, bet nebandykime keisti šaknų ir versti pasaulio - du trys iš darbingo gyvenimo išbraukti meteliai dividendus duos senatvėje. Ir dar... vyrai, šiaip ar taip, gimdyti nepradės - taigi kelių kilogramų (ne)malonų krovinį vis dėlto teks panešioti ir išpakuoti.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui - [email protected]
