Užsidarau duris, užvedu savo žaisliuką, pagarsinu muziką ir aš kitoje erdvėje. Aš – Dievas, nes važiuoju.
Taip, automobilis suteikia daug galios ir valdžios tų neandertaliečių pėsčiųjų atžvilgiu. Juk smarkiai lyjant gali taip prazvimbti per balą, kad jiems trūks tik muilo ir šampūno; gali ramiai aprėkti nepatikusią, pirmą kartą matytą „pyfočką“ ir spūstelėjęs pedalą ramiai nuvažiuoti ar paprasčiausiai elgtis populiariai – nepraleisti per perėją lūkuriuojančių žmogelių. Aš būtent apie šį atvejį ir tikrai ne iš važiuojančiojo pusės.
Kad ir kiek baustų už eismo taisyklių pažeidimus, pėsčiųjų perėjos yra tos pamirštos oazės, kurias policininkai palieka savo valiai (baudos juk minimalios) ir imasi pelningesnių reikaliukų – automobilių statymas, greičio viršijimas ar panašūs dalykėliai.
Pavyzdžiui, aš per savaitę galėčiau ramiai suskaičiuoti kokį 50 automobilių, kurie manęs nepraleidžia per perėją, kurią pereinu kartą per dieną. Vidurkį nesunku išvesti. Vargu ar aš pats dėl to kaltas, stovėdamas šalia perėjos ir įkyriu žvilgsniu žvelgdamas tiesiai vairuotojams į akis. Jiems tai nė motais – juk nepradėsi šokinėti it pamišęs keliauninkas ar agresyviai nestabdysi praūžiančių mašinų. Regis, kartais ramiau jautiesi eidamas degant raudonai šviesoforo spalvai, nevažiuojant jokiam pėsčiųjų drumstėjui. Spjaunu ant taisyklių, juk vairuotojai lygiai taip pat elgiasi, o dar svarbiau – gaišina mano laiką. Todėl dažniausiai ir kyla abiejų pusių nesutarimai.
O kur dar raudonos perėjos? Paradoksalu, bet, regis, jos dar labiau erzina kelių bulius ir jie pro jas prazvimbia lyg autostrada, nė nepastebėdami stoviniuojančiųjų. Nors viskas turėtų būti atvirkščiai.
Važiuojančiųjų valdžia beribė. Teko maršrutiniu autobusiuku važiuoti kartu su gerokai į šeštą dešimtį įkopusia močiute, kuri iš pažiūros negalėtų ne tik kad musės nuskriausti, o iš geros širdies dar daugiau tų bjaurybių priveisti. Pasirodo, kai atsiduri dominuojančių pusėje, visas kuklumas ir gėris išgaruoja – lieka greitis ir... nevaldomos frazės.
Ant raudonosios perėjos akivaizdžiai išlindusią savo bendraamžę ji aprėkė kaip vežikas. „Žiūrėk kur eini? – į mane pasisukusi paantrino: – Bet kokie žmonės šiais laikais neatsargūs“ ir dar suspėjo pažerti porą komplimentų maršrutinio autobusiuko vairuotojui.
Nenorėdamas pasirodyti jaunuoju maištininku kukliai nutylėjau, bet mintyse prieštaravau, juk pėsčioji ramiai tipeno per perėją, kuri pritaikyta pereiti per gatvę ir šioje situacijoje ji tikrai nebuvo nusikaltėlė. Bet kas ją išklausys, kai bepročio vairuotojo (sunku maršrutininkams parinkti švelnesnį apibūdinimą) vairuojamas aparatas lekia bene 100 kilometrų per valandą greičiu. Netgi jei įvyktų avarija, vargu ar kulniuojanti drąsuolė būtų pripažinta teisia, kai už vairuotojo nugaros sėdi bene dešimt greitai namo parvažiuoti ištroškusių keleivių, kuriems nė motais, kas vyksta už lango.
Sėdėdamas ratuotoje dėžutėje visada būsi teisus ir visai nesvarbu, ką klykia per perėją bandantys perbėgti pėstieji. Nežinau, ar vairavimo kultūra gali kalbėti už žmogiškąją kultūrą (norisi tikėti, kad ne), bet žinau viena – pėstieji niekada neįtiks ratuotųjų norams, nes pastarieji paprasčiausiai ratuoti. O tai jiems visada suteikia keistą valdžios ir teisybės fenomeną.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui [email protected]
