Šuolis su parašiutu iš 100 metrų aukštyje skrendančio lėktuvo, šokimas su guma nuo televizijos bokšto, nusikirpimas „šachmatų formos“ galvos šukuosena ar rombu pažastyse, o gal tiesiog grakštus perėjimas Mindaugo tilto viršutine dalimi.
Vieniems tai yra „ekstrymas“, kitiems – elementarūs veiksmai, kuriuos jie atlieka, nepajusdami to nervinio virpulio (žmonės tai vadina adrenalinu), kuris užplūsta atliekant panašius žygdarbius. Tačiau kaip įvardyti kėlimąsi 6 ar 7 val. ryto, kai paskui prieš savo valią „užsismauki“ kostiumą (kaip reikalauja verslo etiketas ar visuomenės normos), pasitempi, žinodamas, kad rytą važiuojant į darbą tave bet kokiu atveju nužvelgs tuzinas akių, bandydamas surasti keistų, tik jiems nepriimtinų dalykų.
Išsprogusios jų akys verčia mintyse keiktis ir galvoti, gal jie ne ta koja išlipo iš lovos, o gal aš ir vėl pamiršau „įtilpti“ į visuomenės sukurtą stereotipą. O aš tik užsivyniojau ne juodą šaliką.
Darbe – nuolatiniai susirinkimai, ataskaitos vadovybei ir beprotiška darbų piramidė, į kurią lipant laiptai darosi vis statesni, o tau norisi apžiūrėti kitą piramidę, tačiau gidas šnopuoja tau į nugarą: „Ei, mes čia dar nebaigėm?“
O kur dar – nuolaidžiavimas, prisitaikymas, liežuvio prikandimas ir kentimas to, ko norėtum išvengti, bet negali, nes tai yra šalia ir vadinasi tavo kolega. Žinoma, tolerancija egzistuoja, bet jeigu tai tęsiasi nuolat. Juolab homoseksualus galima toleruoti, tačiau jeigu juos matytum kiekvieną dieną elgiantis taip pat, tavo „geri“ norai nejučia išgaruotų.
Tiesa, dar viršvalandžiai (bene labiausiai kalantys į kepenis, o pikti liežuviai mataruoja, kad mažiausiai jos sužalotos valstybinio sektoriaus darbuotojų).
Tai ar gi čia ne „ekstrymas“? Tai panašiau į gyvenimo būdą ir tik kartais laisvalaikiu tampi žmogumi, kuris nejaučia virpuliukų ir mėgaujasi jam suteikta proga ilsėtis. Tai „ekstrymas“, kurio kaina – tavo atlyginimas, o vartotojiškoje visuomenėje tai pagrindinis variklis.
Neskaitau knygų, bet pavydžiu rašytojams, nekuriu muzikos, bet pavydžiu muzikantams. Jie neturi tokių „aštrių rėmų“, tačiau, be abejo, linkę įtikti visuomenės skoniui – glūdumoje neišgyvensi.
Užsirūkau. Nutariau pabūti maištininku ir ryt neiti į darbą, tačiau tikrai žinau, kad vos tik nuskambėjus žadintuvui taip nebegalvosiu ir tempsiu savo sunkų mieguistą užpakalį į vonią. Ir aš toks ne vienas.
Neverta stebėtis, kodėl Lietuvoje vienas mažiausių lojalių darbuotojų procentas iš visų Europos Sąjungos šalių. Tačiau čia ne darbdavių problema, o būtent – darbuotojų. Kol darbas bus „ekstrymu“, o savęs paieška varikliu, taip ir bus. Žmogus – migruojanti būtybė (ne veltui turim kojas), o lietuviai pagal šią sistemą didžiausi „ekstrymo“ fanatikai Europos Sąjungoje (ne, aš ne apie savižudybes). Bet jungtis yra.
P.S. Einu padarysiu kasdienę akupunktūrą nuo miego, apibėgsiu porą ratų aplink stoties rajoną, rytoj – eilinė darbo diena.
