Praėjusią savaitę atstuksėjo rugsėjo 1-oji, o mokyklų suolus ir ypač pakampius nuklojo Lietuvos ateitis. Tėvams tai dar vienas paūmėjęs galvos skausmas - suruošti daiktus, pagaminti pusryčius, nuvežti į mokyklą, aprūpinti reikiamais drabužiais ir, aišku, kišenpinigiais.
Turbūt visų tėvų pagrindinis tikslas - užauginti savo kūrinius gerais žmonėmis, kuriais jie galėtų didžiuotis, o tą padėtų padaryti tinkamas auklėjimas. Juk malonu, kai nereikia rausti prieš mokytojus, kurie rėžia į akis tiesą apie sūnų, per pertraukas traukiantį dūmą ir per mėnesį sugebėjusį apsilankyti vos dviejose fizikos pamokose. Kiekvienu atveju tėvai galvoja turį tik jiems vieniems būdingą auklėjimo stilių, padėsiantį išvengti panašių jaunystės problemų, o sūnų ir dukrą užauginsiantį doru piliečiu ir, svarbiausia, išsilavinusiu. Supažindinsiu su dviejų panašaus socialinio statuso šeimose užaugusių ir tame pačiame kieme draugais buvusių žmonių gyvenimo istorijomis.
M. B. istorija
M. B. augo dviese su seserimi. Žinoma, kaip ir daugumai vyriškos lyties mažųjų atstovų, jam rūpėjo automobiliai, kažką konstruoti, statyti. Tipiškas berniukas. Nuo darželio laikų jis buvo vedlys, tačiau mokslai sekėsi sunkiau negu tampyti mergaitėms kasas ar lipdyti kramtomąją gumą ant bendraklasių kėdžių. Tėvai iš jo ir nesitikėjo vunderkindo. Be to, daugiau buvo susirūpinę tuomet jau paauglystės maištą pradėjusia dukra negu mažuoju sūneliu, kuris kieme praleisdavo daugiau laiko negu namuose ir pagal kurio dūdelę šoko tiek draugai, tiek „priešai“ (kito kiemo vaikai).
Vėliau situacija dėl pažymių nesikeitė - tarp gausių trejetų įsiterpdavo vienas kitas ketvertas ir penketas, o dvejetai vis labiau okupavo pažymių knygelę (dešimtukų tada apyvartoj nebuvo). Tėvai pernelyg tuo nesirūpino - kartkartėmis tardavo blogą žodelį dėl mokslų, tačiau ypatingų veiksmų nesiėmė. Vis dėlto penktoje klasėje jie susirūpino: „Tai kaip čia dabar bus. Mūsų sūnus klasėje mokosi bene blogiausiai, reikia jam susiimti“. Pradėjo kartu su juo ruošti pamokas, neleisdavo į lauką, jeigu jos neparuoštos, ir panašiai. Kaip paaiškėjo, vadžios į rankas buvo paimtos per vėlai. Padėtis nesikeitė, o ir pačiam paaugliui kilo atvirkštinė reakcija - prasidėjo jaunuolio maištas. Jau aštuntoje klasėje jis pradėjo negrįžti namo, už tai gaudavo keletą kirčių diržu per nugarą ar švelnesnę baudą - klūpėjimą kampe ant žirnių. Mokslo rezultatams tai įtakos nedarė, o reakcija į tėvų veiksmus darėsi vis griežtesnė - vos ne iki muštynių.
M. B. baigė devynias klases ir šalindamasis tėvų išvyko studijuoti į profesinę technikos mokyklą kitame mieste. Bėgant metams santykiai su tėvais pagerėjo, tačiau po studijų grįžęs į gimtąjį miestą tėvų namuose neapsigyveno. Šiuo metu santykiai tarp jų yra puikūs, tačiau prastai baigta mokykla leidžia jam šiuo metu dirbti automobilių servise. Bet svarbiausia, kad jaunystės prieštaravimai seniai užmarštyje.
S. Z. istorija
Šis jaunuolis buvo jau minėto M. B. kaimynas. Su savo draugu jis praleisdavo nemažą laiko dalį kieme, tačiau visada tą darydavo tik paruošęs pamokas. Mat nuo pat mažų dienų jam tai buvo įskiepyta tėvų. Pačioje vaikystėje jis buvo be galo lepinamas - šeimoje buvo vienturtis. Gražūs žaislai, tėvų meilė ir rūpestis, begalinis giminių dėmesys. Kieme jis nebuvo vijurkas, tačiau įvairias šunybes, vedamas savo draugelio, mėgdavo krėsti. Ketverių metų vietoj begalės mašinyčių jis gavo raidyną, o būdamas penkerių su tėvų pagalba S. Z. jį jau naudojo pagal paskirtį. Pirma klasė buvo „jo valanda“ - pirmūnas ir mokytojos numylėtinis. Tėvai didžiavosi, tačiau kėlė jam dar didesnius reikalavimus, nes pasiektas lygis įpareigojo jį ir išlaikyti.
Padėtis neblogėjo - penketukai, pagyrimo raštai ir t.t., tačiau taip tęstis dvylika metų negalėjo. Aštuntoje klasėje prasidėjo kaip kiekvieno vaiko gyvenime pirmosios cigaretės, gėrimai, bučiniai, kiek vėliau ir mergaitės. Žinoma, normos ribose, kai išmoktos pamokos ir pasiruošta kitai dienai - dresiravimas nuo mažų dienų davė savo vaisių. Jam nereikėjo tėvų pagalbos, tačiau nors ir mokėsi pavydėtinai gerai, kiekvienas trejetas ar ketvertas jam „kainuodavo“. Tėvai jį skatino pinigais, dovanomis, norų išpildymu. Jie turėjo savų niuansų ir kupros nelupo, tačiau kaip suaugusiam individui rodė, ko jis gali netekti nepadaręs namų darbų ir negavęs reikiamo įvertinimo.
Stropuolis nors ir nebaigė mokyklos „raudonu“ diplomu, bet įstojo į aukštąją mokyklą, baigė ją ir grįžo gyventi atgal pas tėvus į gimtąjį miestą, susirado darbą, iki šiol ten gyvena ir puikiai su jais sutaria.
Šios dvi istorijos tik parodo, kokia įtaką vaiko gyvenime turi auklėjimas. Ir nors dalį įtakos turi genai, neabejotinai auklėjimas - viena iš svarbiausių dalių, formuojančių mažylio pasaulį. O kurį teisingą kelią pasirinkti - sunkus rebusas. Tiesa, kiekvienu atveju šeimos keliami kriterijai atžaloms yra skirtingi. Bet jie yra - nesvarbu, ar būtum mechaniko ir siuvėjos sūnus ar kairuolio seimūno ir liberaliosios seimūnės dukra.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui - [email protected]
