Remigijus RAINYS
Tą dieną tauragiškis Alfonsas Šimkus (72 m.), kaip įpratęs, prieš vienuoliktą valandą išskubėjo į garažą, kur laikė savo beveik dvidešimties metų senumo automobilį "Mercedes-Benz". Kiek pasiklausęs variklio ir įsitikinęs, jog šis tuksi kaip laikrodis, pagal metus jauniau atrodantis vyriškis nuvairavo baltą automobilį su taksi plafonu ant stogo į įprastą stovėjimo vietą - aikštelę šalia autobusų stoties. Iki pat pensijos Alfonsas dirbo Tauragės autotransporto įmonėje vyriausiuoju mechaniku. Tapęs pensininku automechanikas bandė susirasti tinkamą hobį ir kelerius metus augino nutrijas, tačiau be pamėgtųjų keturračių neištvėrė ir užregistravęs savo personalinę įmonę tapo taksistu. Nors taksistų uždarbis Tauragėje nėra didelis, tačiau tai šeimai buvo šiokia tokia paspirtis, nes galutinai pasiligojo A. Šimkaus žmona Eugenija. Ji jau nuo praėjusių metų kovo nebesikelia iš lovos. Alfonsui į jųdviejų trijų kambarių butą teko pasikviesti drauge gyventi savo vienturtę dukrą Daivą su vyru ir dviem mergaitėm, kad šie padėtų prižiūrėti vis labiau silpstančią mamą. Nors Alfonsas kasdien į darbą išvažiuodavo apie vienuoliktą ryto, o grįždavo jau sutemus, fanatiškai uždarbio nesivaikė. Sulaukęs pensijos Alfonsas už labai gerus pažymius ketino penkiasdešimčia litų apdovanoti septintokę anūkėlę Rūtą, taupančią mobiliajam telefonui.
Paskutinis keleivis
Aikštelėje prie autobusų stoties jau stovėjo keli automobiliai, tad A. Šimkus, atsistojęs į eilutės galą, kantriai laukė klientų. Kelis reisus tą dieną pavyko padaryti, dabar jau niekas nebeatseks, tačiau apie 17 valandą Alfonsas vėl stovėjo pačiame eilės gale. Vienas po kito išvažiavo priekyje stovėję automobiliai, kai pagaliau į mersedesą įsėdo pažįstamas tauragiškis. Jį įsidėmėjo ne tik keli autobuso lūkuriavę keleiviai, bet ir autobusų stotyje budėjęs policijos pareigūnas. Savo keleivį A. Šimkus pažinojo dar nuo tada, kai tas prieš kurį laiką pats dirbo taksi vairuotoju. Vyriškis vienu metu bandė suderinti net du darbus - AB "Tauragės mėsa" vairuotojo ir taksisto, bet vėliau neišsilaikė nei viename, nei kitame, nes per daug piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais. Pasak artimųjų, dabar jau 41 metų sulaukęs vyriškis į degtinę įjunko, kai išsiskyrė su pirmąja žmona, tačiau po kurio laiko sugebėjo "užrišti" ir net susirasti antrą sutuoktinę. Tačiau ramus gyvenimas truko neilgai. Dažnokai žmona bei labai juo besirūpinanti vyresnioji sesuo sėsdavo ant dviračių ir viena po kitos apvažiuodavo Tauragės landynes ieškodamos prašapusio "gastrolieriaus". Nelaimėlis kelis kartus buvo užsikodavęs nuo alkoholio, pagaliau net buvo įsisiuvęs vadinamąją ampulę, tačiau tiesiai po šios procedūros nuskubėjo... į alaus barą ir pasmaguriavo alučio. Pastebėję psichikos sutrikimo pažymius artimieji bandė jį paguldyti į Švėkšnos psichoneurologinę ligoninę, tačiau net medikė sesuo negalėjo "pramušti" įstatymu besidangstančios abejingumo sienos - be piliečio sutikimo jo gydyti psichiatrijos ligoninėje negalima, o sutikimo brolis, savaime suprantama, nedavė. Vasarą galutinai iširo ir antroji šeima. Buvęs taksistas jau prieš kurį laiką buvo praradęs vairuotojo pažymėjimą, kuris dėl vairavimo išgėrus "ilsėjosi" rajono policijos komisariato seife, o galop pragėrė ir savo automobilį "Audi 100". Brolis anksčiau tiesiog automobilyje nakvojusiam jaunėliui nupirko atskirą kambarėlį, tačiau savo naujajame būste vyriškis pasirodydavo labai retai, nes neturėjo už ką net nusipirkti malkų. Kurui pinigų nebuvo, o štai vienas kitas litas alkoholiui atsirasdavo beveik kasdien, nors kaip juos uždirbdavo dažnai be tikslo stotyje ar po miestą slampinėjantis darbingo amžiaus vyriškis - paslaptis.
Ant kapų neuždegtos žvakelės
Apie 17 valandą 40 minučių į Papušynės kaimo kapines aplankyti savo artimųjų kapų atvažiavo tauragiškis Alfredas Kazokas su sūnumi Alvydu. Sukdami į kapų keliuką vyriškiai vos nesusidūrė su dideliu greičiu išvažiuojančiu baltu automobiliu "Mercedes-Benz". Automobilis neįjungtomis šviesomis nulėkė į vis tirštėjančias sutemas, o atvykėliai sniege prie kapinių tvoros aptiko jiems pažįstamo A. Šimkaus lavoną. Atvykę operatyvininkai ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai pradžioje buvo linkę manyti, kad vyriškis nudurtas, tačiau paskui juos atskubėjęs teismo medicinos ekspertas jau per pirminę apžiūrą neabejojo, kad A. Šimkus nušautas, ir patarė karštais pėdsakais nusikaltėlį bandžiusiems persekioti pareigūnams būti atsargiems, nes šis tikrai ginkluotas. Skrodimas patvirtino patyrusio eksperto pirminę išvadą. Iš arti į kairiąją krūtinės pusę paleistas šūvis tiesiog susprogdino aukai širdį. Veikiausiai šauta buvo iš medžioklinio nupjautavamzdžio 9 mm kalibro šratais, kurie, palikę kūne tris kanalus, išlėkė kiaurai. Nužudytojo kūne ekspertui pavyko užtikti tris plastmasinius medžioklinių šovinių kamštelius. Apie žaizdą krūtinėje buvo matyti nudegimai, būdingi labai artimam šūviui, kai iš ginklo vamzdžio išlėkusios įkaitusios parako dalelės nudegina odą.
Radiniai ir suradimai
Pagrobtas automobilis buvo surastas tik kitos dienos rytą Norkaičių kaime šalia garažų. Jį aptiko automobilių verslui garažus čia nuomojantys Algirdas ir Elena Beišiai. Sutuoktiniai pradžioje pamanė, kad, matyt, girtas vairuotojas jame miega, nes buvo girdėti viduje grojanti muzika, o jokio žmogaus nesimatė. Tačiau atidarę vairuotojo pusės dureles viduje aptiko tik kraujo klanus. Skubiai iškviestus kriminalistus įtariamojo žudiko palikti pėdsakai nuvedė iki kaimo kelio ir dingo. Apžiūrint automobilį aptikta daug kraujo, tačiau nei kulkos, nei šratų nerasta. Žudikas iš įvykio vietos spruko sėdėdamas savo aukos iškruvintoje sėdynėje. Spėjama, kad šūvio metu A. Šimkus buvo atsidaręs dureles ir šratai galėjo išlėkti pro jas nekliudę automobilio. Automobilyje rasta tik smulkių centų. Pinigų nerasta ir nužudytojo rūbuose.
Atsiimdamas iš policijos pareigūnų nužudytojo uošvio buto raktus Valdas Kardokas pastebėjo, kad ryšulyje nėra garažo raktų. Patikrinus paaiškėjo, kad garažas atrakintas, o jame aiškiai kažko ieškota - kampe stovėjęs fotelis parverstas, kiti daiktai išmėtyti pakampėse. Daiva neabejoja, jog garaže rausėsi tėvo žudikas. Alfonsas dukrai buvo sakęs, kad čia laiko taksuojant uždirbtus Pinigus, ir net nupasakojęs, kur ieškoti jo slėptuvės. Tačiau ten, kur ją moteris įsivaizdavo esant, nieko neaptikta, todėl kol kas neaišku, ar niekdariui pavyko surasti pinigus ir kiek A. Šimkus ten jų laikė. V. Kardokas neabejojo, kad uošvį galėjo nužudyti geras pažįstamas, galbūt net anksčiau lankęsis garaže, nes apie savo slaptavietę jis niekam nepasakodavo, tad ją galėjo nužiūrėti tik tas, kas čia jau lankėsi. Sužinojęs įtariamojo keleivio vardą ir pavardę Valdas prisiminė, jog kadaise uošvis apie jį buvo atsiliepęs teigiamai - esą žmogus girtavo, bet sugebėjo atsitiesti. Manoma, kad A. Šimkus turėjo galvoje tą laikotarpį, kai įtariamasis dirbo taksi vairuotoju. Galbūt jis net talkininkavo savo būsimam žudikui remontuojant automobilį tame pačiame garaže.
Įtariamąjį sulaikė vyriausiasis komisaras
Nors įtariamojo vardas ir pavardė, kol jis dar nesulaikytas buvo neskelbiami, tačiau Tauragėje ji jau kitą dieną po nusikaltimo sklandė iš lūpų į lūpas. Šį kartą toks neoficialus "paviešinimas" suvaidino teigiamą rolę, nes vakare Tauragės policijos vadovui Algirdui Meiženiui paskambinęs pažįstamas pranešė matęs į ieškomąjį panašų asmenį. Komisaras nuvyko prie nurodyto namo J. Tumo-Vaižganto gatvėje ir sustabdė iš laiptinės išėjusį, kepurę ant akių užsimaukšlinusį vyriškį. Įsitikinęs, jog tai tikrai Vytautas Šiuparis, komisaras patikrino, ar sulaikytasis neginkluotas, ir nugabeno jį į policijos komisariatą. Čia įtariamajam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, jis uždarytas kelioms valandoms į areštinę, kad išsiblaivytų. Paklaustas, ar žino, ką padaręs V. Šiuparis tik šypsojosi girta šypsena ir nieko neatsakė.
Tauragės kriminalistams pavyko surasti ir krūmuose paslėptą nupjautvamzdį, kuriuo, kaip įtariama, ir buvo įvykdyta žmogžudystė. Ginklas ir šaudmenys buvo paslėpti pačiame mieste augančiuose krūmuose. Tikimasi papildomų įkalčių surasti ir ištyrus įtariamojo rūbus, nes atrodo, jog jis po įvykdyto nusikaltimo nepersirengė. Sulaikytojo kišenėse pavyko surasti kai kurių daiktų, priklausiusių nužudytajam, nors V. Šiuparis visokeriopai neigė savo kaltę. Vis dėlto įvykį tiriančiam prokurorui Nikalojui Bulisovui vėlesnio pokalbio metu įtariamasis trumpai paaiškino, jog į A. Šimkų iššovė netyčia, traukdamas ginklą iš už juosmens. Pirminiais duomenimis, dviem paroms sulaikytas Vytautas Šiuparis ir anksčiau turėjo reikalų su teisėsaugininkais dėl chuliganizmo bei kūno sužalojimo.
