Daiva NORKIENĖ
Dalia J. (18 m.) tik per plauką liko gyva - prieš pusantrų metų jos vos nenužudė. Po to pergąsdinta mergina iš Lietuvos laikinai išvažiavo, bet ir užsienyje ją susirado budelio draugai. Dabar mergina studijuoja Vilniaus universiteto trečiajame kurse, tačiau nuolatinė baimė neleidžia ramiai gyventi. Kaltinamąjį, kurio pareigūnai ieškojo apie metus, teismas prieš kelias dienas išleido į laisvę.
Vunderkindė anksti tapo savarankiška
Dar iki baisiosios nelaimės apie Dalią rašė spauda, mat mergina stebino savo sugebėjimais. Kai jai buvo vos dveji metukai, jau pažinojo visas raides. Vilniaus universitete dėstytoja dirbanti mama savo vienturtę "lepino" savaip. Ji nutarė, kad gabiai ir smalsiai mergaitei reikia ne tik meilės ir žaidimų, bet ir žinių, todėl pakeliui į darželį motina ir duktė mintinai skaičiuodavo, deklamuodavo ir mokėsi daugybos lentelę. O po devintosios klasės panelė iš karto perėjo į vienuoliktąją ir mokėsi taip, kad konkursuose ir olimpiadose dažnai tapdavo laureate. Vidurinę ji baigė penkiolikos dar būdama paauglė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos.
Reikia pasakyti, kad dukters gabumai motiną įstūmė į dviprasmišką padėtį: iš vienos pusės buvo smagu, o iš kitos reikėjo apsispręsti, kaip elgtis su studente, kuri dar nė piliečio paso neturi. Ar penkiolikos šešiolikos metų žmogus, tegu ir idealiai sprendžiantis lygtis bei uždavinius, yra pakankamai suaugęs?
Pabudo nuo spyrių
Dalios šeima buvo ypatinga. Ją sudarė trys moterys, kurias, anot Dalios, siejo ypatingas dvasinis ryšys. Tai Dalia, jos mama ir močiutė.
- Augau be tėvo, todėl mes visos buvome labai artimos, neišskiriamos ir tvirtos kaip tas staliukas trimis kojomis, - vaizdingai pasakė jaunoji pašnekovė. - Mudvi su mama gyvenome bute Vilniuje, močiutė turėjo namelį Kaune, Šančiuose. Tačiau labai dažnai ją lankydavome, o kai močiutė sunkiai susirgo, aš persikėliau pas ją, kad galėčiau bent kiek praskaidrinti paskutines dienas.
Tame name 1996-aisiais Dalios močiutė pasimirė. Čia ji buvo ir pašarvota. O po močiutės mirties Dalia su mama čia leisdavo savo vasaras.
Kad namai per žiemą nestovėtų tušti, šeimininkės buvo priėmusios nuomininką. Valdas J., kurį visi aplinkiniai vadindavo Valdeliu, buvo vaikų namų auklėtinis, atrodė nepaprastai doras ir paslaugus. Jis ir šiandien pusei gatvės gyventojų išlikęs dorybės ir paslaugumo įsikūnijimu. Būdavo, kam sunkią rezginę padės panešti, kam kiaurą stogą sulopys, sodą apgenės. Pačiai Daliai bei jos mamai Valdelis irgi daug padėdavo.
2000-ųjų birželio 28-ąją Dalia atvažiavo į Kauną sutvarkyti sodo ir namų.
- Dažiau kambarėlio sienas, grėbsčiau sodą, - prisimena studentė. - Pavargusi nutariau, kad gana man to asketiško gyvenimo, tad į svečius buvusius pasikviečiau klasės draugus iš vidurinės. Apie 18 valandą vakaro atėjo aštuoniese: penki vaikinai ir trys panelės.
Vakarėlį Dalia ir liudininkai apibūdina skirtingai. Dalia tvirtina, kad jaunimas iki aušros sode vaišinosi tik alumi. Kaimynai tvirtina, jog gatvė iki pusiaunakčio aidėjo nuo jaunimo garsiai leidžiamos muzikos, dainų, o tuščius degtinės butelius po to esą galėjai vežimu vežti.
Nuomininko Valdelio nebuvo. Dalia, su keleriais metais vyresniu "bachūriuku" sutardavusi gerai, tą dieną jį supykdė. Ji pareikalavo, kad nuomininkas tučtuojau sumokėtų 200 litų, kuriuos prakalbėjo telefonu. Jei ne, pažadėjo "išmesti į gatvę". Be to, dieną pas Valdelį buvo užsukę trys draugai. Vienas, vardu Sigitas, irgi rėmęs Valdelį į kampą. Anot Dalios, Sigitui jis buvo skolingas 50 litų. Taigi baliukas vyko be nuomininko, kurio jaunimo apsupta mergina ir nepasigedo. Apie antrą valandą nakties svečiai išsiskirstė. Dvi valandas mergina plovė indus ir tvarkė stalą. Atsigulė švintant, apie ketvirtą ryto. O po kelių akimirkų ją prižadino skaudūs spyriai į šlaunis.
Dvasia šaukė: "Ratavokit!"
- Niekas manęs nebuvo mušęs per visą mano gyvenimą. Mama auklėjo gražumu, todėl net nežinojau, kaip tai atrodo, - prisimena Dalia. - Dėl to, kai užpuolė mane, ištiko šokas.
Daliai pro miegus pasirodė, jog ji užmigo savo bute Vilniuje, rankose laikydama televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį.
- Mama, ar pultelio ieškai? - mergina mėgino sėstis lovoje, tačiau gavo dar vieną smūgį į veidą ir vėl nukrito ant pagalvės. Tik tada pramerkė akis ir suprato esanti Kaune, be mamos ir jokių artimųjų, o daužė ją kažkoks nepažįstamas vyras, ant galvos užsimaukšlinęs striukės gobtuvą. Nepažįstamasis trumpam išėjo ir Dalia puolė prie telefono.
Kai po kokių šešių septynių signalų pagaliau atsiliepė policininkas, Dalia pamatė, kad prie jos artinasi dviese: Sigitas ir nuomininkas Valdelis.
- Aš tikra žioplė: turėjau pirmiausia pasakyti savo adresą, bet pradėjau pratisai klykti į ragelį, - prisipažįsta Dalia. - O po akimirkos gavau smūgį į krūtinę, galvą ir parkritau ant grindų.
Dalia tvirtina aiškiai mačiusi ją mušusio nuomininko veidą, girdėjo balsą. Merginą iki šiol ima šiurpas pagalvojus, koks tas žmogus buvęs ramus. Mušė ramiai, taikėsi labai tiksliai.
Vienu metu nuomininkas paklausė, kur yra pinigai. Dalia pasakė, kad kambaryje. Nuomininkas nuėjo į jos kambarį, pasikuitė, grįžo ir vėl ėmė kankinti.
- Paskui jis man smogė taip, kad praradau sąmonę, o kai prabudau, išgirdau, kad šaukia Sigitui: "Ei, Sigi, padarom!"
Dabartinis jaunimas žino, ką reiškia "padaryti merginą". Vyresniesiems paaiškiname, jog už nepilnametės "padarymą" Lietuvos baudžiamasis kodeksas "rekomenduoja" aštuonerius metus atgailos belangėje. Dalia įsitikinusi, kad nuomininkas ją išniekino. Tuo tarpu dėl antrojo budelio ji nėra tikra, nes netrukus prarado sąmonę.
- Staiga Valdelis ėmė pastebimai nervintis. Jis mane smaugė, o jo rankos drebėjo. Skausmo nebejaučiau. Galėjo daužyti, spardyti - kaip į vatą, - tai pasakojančios, studentės akyse pasirodė ašaros.
- Aš nemokėjau gintis. Net nežinojau, kad ir aš galiu sukelti banditui skausmą. Kad turiu rankas ir kojas, kad galiu jam smogti. Manęs niekas niekada nemušė, todėl šokas tarsi paralyžiavo. Vienu metu atsitiko šis tas labai netikėto.
Mergina pramerkė užtinusias akis ir pamatė, kad ant jos krūtinės sėdi banditas, o viršum jo pasilenkusi... jos mirusi močiutė.
- Valdelis smaugė mane, o močiutė viena ranka pešė jam plaukus, kita kumščiu daužė per galvą ir visa gerkle aukštaitiškai šaukė: "Ratavokit! Ratavokit!" Ji man patarė gintis ir gelbėtis!- tikina Dalia.
Dabar pažįstami, išgirdę istoriją su močiute, pasukioja prie smilkinio pirštą. Esą Dalios smegenys buvusios sukrėstos ir jai pasivaidenę. Tačiau mergina įsitikinusi, jog tai buvo jos mylimos močiutės dvasia. Juk kadaise anūkė budėjo prie mirštančiosios lovos, kaip tik ji ir užspaudė močiutei akis. Juodvi siejęs ypatingas dvasinis ryšys.
Pareigūnai neatliko savo darbo
- Su bendrakursiais neseniai žiūrėjome televizijos laidą apie tai, kaip septyniomis kulkomis sužeistas kaunietis gelbėdamasis nubėgo net septynis kilometrus. Ir išgyveno, - pasakoja Dalia. - Bendrakursiai mano, kad taip nebūna. Žmogus negali turėti tiek jėgų. O aš žinau: kai reikia gelbėti savo gyvybę, dar kaip gali! Antraip argi aš, silpna mergina, būčiau sugebėjusi kojomis permesti banditą sau per galvą? Argi būčiau vienu moju peršokusi metrinę sodo tvorą? Kai gyvenime nebuvau to dariusi ir nė nemėgindavau daryti...
Atsidūrusi gatvėje Dalia išvydo, kaip jos užpuolikas šoka per tą pačią tvorą, tiktai ne kad vytųsi ją, o kad pats pabėgtų. Jis nėrė lyg zuikis. Dalia tuo tarpu iš visų jėgų beldėsi į dar tebesnaudžiančių kaimynų duris.
Kitapus gatvės gyvenanti Petronėlė Klemantavičienė "Akistatai" papasakojo, kaip tą rytą atrodė jos jaunoji kaimynė: suplėšytais kruvinais naktiniais marškiniais, mėlynais paakiais ir smilkiniais. Ir siaubingai išsigandusi.
Kai pasirodė greitoji pagalba ir policija, Dalios namai buvo tušti. Skriaudėjų čia nebuvo nė kvapo. Policininkai patarė su jais drauge nueiti į vidų ir pasiimti drabužių.
- Pati mačiau, kaip jie "dirbo", - baisisi mergina. - Kambario kampe buvo kruvinos Sigito kelnės, jo batai. Viskas išdaužyta, suversta. Jei būčiau policininkė, būčiau paėmusi pirštų atspaudus, kol atvyks ekspertai, būčiau užantspaudavusi kambarį. Na, bent jau paėmusi kaip įkalčius tuos bandito batus ir kelnes. Tačiau to jie nepadarė. Mane išgabeno greitoji, po to namus kažkas ramiausiai išvalė ir sutvarkė, o batai su kelnėmis paslaptingai dingo.
Žiūrėjo kaip į kokią valkatą
Kai pareigūnai pamatė, jog namuose būta baliuko, o auka - išgėrusi, greičiausiai nutarė nesivarginti. Dalia sako, kad jos paklausė, ar ji čia gyvena. Ir ar čia gyvena ją sumušęs vyriškis.
- Pasakiau jiems, kad "abu gyvenam čia". Ko gero, jie pagalvojo, jog įvyko paprasčiausias šeimyninis konfliktas. "Dar pasakysi, kad tave ir išžagino?" - sarkastiškai paklausė vienas pareigūnas. Po tokio "džentelmeniško" pasidomėjimo man iš karto praėjo noras tvirtinti, kad taip ir atsitiko. Aišku, padariau didelę klaidą. Tada degiau iš gėdos, baimės, buvo skaudu. Tik dabar, praėjus pusantrų metų, galiu atvirai kalbėti, kad buvau ir išniekinta. O tai įrodyti jau yra vėlu, - gailėjosi studentė.
Gyvena siaube
- Jaučiausi siaubingai. Neslepiu: man vis dar reikia psichologų pagalbos. O jei norite, tai ir psichiatrų, - sako Dalia.
Iš pradžių ji krūpčiodavo nuo visko. Jei tikra mama prisiartindavo arčiau nei per metrą, ji iš siaubo vos nepradėdavo klykti. Iki tol buvę mieli, dabar močiutės namai kelia siaubą. Mama ir duktė vengia juose lankytis. Ji bijo sutikti savo kankintojus. Nors po įvykio matė: vienas jų tyčia vaikščiojo po studentų miestelį Vilniuje. Tyčia, kad ji bijotų. Iš pradžių Dalia bijojo apklausų policijoje, o labiausiai - akistatos su įtariamuoju.
Byla tiriama vangiai. Iš pradžių Valdelis buvo sulaikytas, apklaustas, surengta jo ir studentės akistata. Valdelis piktinosi: "Vaje, Dalia, ką tu čia sugalvojai?! Argi aš tau ką nors dariau?"
Baudžiamoji byla ne kartą buvo sustabdyta, mat Valdelis buvo dingęs iš pareigūnų akiračio, paskelbta jo paieška. Tik gruodžio mėnesį jį pavyko vėl sulaikyti, tačiau po dešimties dienų teisėjas iš areštinės išleido. Skyrė rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Mažytė smulkmena: netrukus po įvykio Dalia specialiai įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti fizikos, tačiau ir ten ją susirado skriaudikų pasiųsti žmonės.Vieną dieną atsivėrė bendrabučio durys ir pasirodė keli nepažįstami vyrai. "Jei nori, mes tavo mamai nuvešime lauktuvių. Pavyzdžiui, nupjautą tavo pirštą, - pareiškė lietuviškai. - Tada žinosi, kaip skriausti mūsų draugus". Po kiek laiko netoli studentų miestelio Dalia buvo sumušta. Išsigandusi po kelių mėnesių parskubėjo į Lietuvą. Beje, Dalia fotoaparatu slapta užfiksavo automobilį lietuviškais numeriais, kuris ją persekiodavo minėtame Rusijos mieste. Šias nuotraukas matėme ir mes.
Dar viena smulkmena: "Akistata" surado liudininką, kuris matė po Dalios sumušimo per sodo tvorą šokantį basą, be kelnių vyriškį. Kol Dalia baladojosi prie kaimynų durų, tas didžiuliu greičiu paspruko gatve. Liudininkas sako, kad tą žmogų be jokio vargo atpažintų iš nuotraukos. Tačiau žmogus bijo: "Tenepyksta Dalytė, bet man sveikata brangi ir aš neliudysiu".
Dalia kreipėsi į "Akistatą", prašydama apsaugoti. Absurdas, tačiau kai žmogui nepadeda nei policininkas, nei kaimynas, nei pagaliau teisėjas, lieka kliautis... mirusiomis močiutėmis ir spauda. Beje, kaip matėte, kartais tai padeda...
