V. GRIGALIŪNIENĖ
Viskas prasidėjo praėjusių metų rugsėjį. 2001 metų "Akistatos" laikraščio 74-ojo (897) numerio septintajame (sveikatos) puslapyje, nedideliame straipsnelyje "Išgerti nedraudžiama?", buvo parašyta, jog "mokslininkai įrodė, kad vynas užmuša kai kurias kenksmingas bakterijas (ir salmoneles)"; "vynas padeda nuslopinti pykinimą"; "...geriant juodųjų vynuogių vyną, galima išvengti trombų"; "vynas tinka ir širdies infarkto profilaktikai"; "raudonajame vyne gausu flavonoidų, cheminių elementų, turinčių antioksidacinių ir antitrombozinių savybių".
Netrukus "Akistatos" redakciją pasiekė Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus Česlovo Balsio pasirašytas pranešimas, kad išspausdinusi minėtą straipsnelį "Akistatos" redakcija pažeidė Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 ir 11 punktus (kaip teigiama pastarajame įstatyme, alkoholio produktai yra narkotinio veikimo medžiaga, galinti lemti pripratimą ir priklausomybę nuo jos, daranti žalą žmonių sveikatai, todėl alkoholinių gėrimų siejimas su jų gydomosiomis savybėmis esąs neteisingas ir klaidinantis). Tuo remdamasi Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės komisija praėjusių metų spalio 11 dieną priėmė nutarimą už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus "Akistatą" leidžiančiai leidybinei įmonei "Kriminalistika" skirti 10 000 litų baudą. Taip pat buvo pranešta, jog šį nutarimą per mėnesį nuo jo priėmimo dienos galima apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Redakcija, pasikonsultavusi su specialistais, nusprendė, kad bauda skirta neteisingai, ir nutarimą apskundė.
Demokratiniame, civilizuotame pasaulyje galioja tvarka, jog, apskundus teismo ar kitos institucijos (šiuo atveju - Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos) sprendimą (nutarimą) dėl administracinių baudų ir turtinių išieškojimų administracinėse bylose, to sprendimo (nutarimo) vykdymas sustabdomas iki tol, kol teismas administracinę bylą išnagrinės.
Lygiai taip pat teigiama ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 396 straipsnio 6 punkte (privalomasis vykdomosios bylos sustabdymas, padavus skundą dėl administracinės nuobaudos). Todėl, Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundusi Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos priimtą nutarimą, redakcija ramiai laukė, kol byla bus išnagrinėta, ir net neįtarė, kad Kauno miesto teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo antstolė Gražina Gvildienė, net nesiteikusi informuoti įmonės, po visus Kauno mieste veikiančius bankus ir jų filialus, taip pat į kilnojamojo turto įstaigas išsiuntinėjo raštus, reikalaujančius leidybinės įmonės "Kriminalistika" sąskaitose areštuoti 10 000 litų pinigines sumas (ar kilnojamojo turto)! Ar ne keista, kuomet leidybinės įmonės vyriausioji buhalterė, darbo reikalais užsukusi į Ūkio banko filialą, sužino, kad dalis įmonės sąskaitoje esančių pinigų teismo antstolės nurodymu yra areštuota! Dar keisčiau, kai apie tokio paties dydžio piniginės sumos areštą netrukus informuoja ir kito Kaune veikiančio banko darbuotoja!
Leidybinės įmonės direktorius susirado teismo antstolę G. Gvildienę ir bandė išsiaiškinti, kodėl valstybės tarnautoja pamynė šalyje veikiančius įstatymus: užuot informavusi, kad yra gautas vykdyti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos nutarimas, bei remdamasi CPK 390 straipsniu, skelbiančiu, jog visų pirma teismo antstolis privalo įteikti skolininkui raginimą sprendimą įvykdyti geruoju ir nurodyti konkretų laiką, per kurį tai reikia padaryti, imasi drastiškų veiksmų - vieną po kitos įšaldo įmonės atsiskaitomąsias sąskaitas! Kodėl teismo antstolė G. Gvildienė nesivadovauja Civilinio proceso kodekso 156, 156 straipsniais, aišku tik jai vienai. Juose juk aiškiai parašyta, jog teismas gali panaudoti kelias ieškinio užtikrinimo rūšis, tačiau bendra jų suma neturi būti didesnė už pareikštą ieškinį (o dabar buvo areštuota keliskart didesnė įmonės pinigų suma). Dar daugiau! Minėtame CPK (390 str. Raginimas įvykdyti sprendimą geruoju) pabrėžiama, jog teismo antstolis, įteikdamas skolininkui raginimą, turi teisę areštuoti skolininko turtą tik tada, kai yra pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti.
Tereikėjo teismo antstolei informuoti, jog įmonė turi sumokėti pagal neįsiteisėjusį nutarimą skirtą baudą, ir be jokių problemų šis reikalavimas tuojau pat būtų buvęs įvykdytas! Beje, įstatymai apie nutarties priėmimą areštuoti turtą reikalauja apie tai pranešti asmeniui, kurio turtas areštuojamas.
Minėti teismo antstolės veiksmai įmonei padarė ne tiek materialinės, kiek moralinės žalos. Nesunku įsivaizduoti, ką apie įmonę pagalvojo Kauno mieste ir rajone veikiantys bankai (ar jų filialai) ir kitos įstaigos, gavusios teismo antstolės pasirašytą raštą dėl leidybinės įmonės "Kriminalistika" atsiskaitomųjų sąskaitų arešto! Jei jau, girdi, įmonė turi reikalų su teismo antstoliais ir piktybiškai vengia baudą susimokėti, ar galima ja pasitikėti?!
Civilinio proceso kodekso 381 straipsnis skelbia, jog atlikdamas vykdymo veiksmus teismo antstolis neturi teisės išeiti už savo įgalinimų ribų ir bet kokia forma kėsintis į piliečių (juridinių asmenų) laisvę bei orumą; CPK 391 straipsnyje teigiama, jog teismo antstolis priverstinių vykdymo priemonių gali imtis tik tuomet, kai skolininkas atsisako reikalavimą įvykdyti geruoju, o Lietuvos Respublikos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, jog neteisėtais teismo antstolių veiksmais padaryta žala nustatyta tvarka turi būti atlyginta. Teismo antstolė Gražina Gvildienė, kaip matyti, to arba nežinojo, arba į tai visiškai nekreipė dėmesio. Kad teismo antstolė privalėjo skolininkui įteikti raginimą, patvirtino ir Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorės pavaduotojas V. Stungurys. Ministerijos valdininkas priminė, jog teismo antstolio veiksmais nepatenkintas skolininkas gali kreiptis į apylinkės teismą (prie kurio yra įsteigta teismo antstolių kontora) ir teismo antstolio veiksmus apskųsti.
"Akistatos" korespondentė pasikalbėjo su teismo antstole Gražina Gvildiene. Ji pabrėžė savo darbe neįžvelgianti jokių trūkumų. Pasak G. Gvildienės, į leidybinės įmonės "Kriminalistika" buveinę buvo nusiųstas kurjeris su raginimu įvykdyti nutarimą geruoju, tačiau įmonės darbuotoja, informavusi, jog savininkas išvykęs, to raginimo nepriėmė. Su kokia konkrečiai darbuotoja kurjeris bendravo, teismo antstolė nepasakė.
Kad leidybinės įmonės savininkas galėjo žinoti, jog jo atsiskaitomosios sąskaitos yra areštuotos, teismo antstolė sakė supratusi iš to, jog jis jai skambino į kontorą ir teiravosi, kodėl nebuvo pranešta apie sąskaitose esančių piniginių sumų įšaldymą.
Žodžiu, susidaro įspūdis, kad teismo antstolė G. Gvildienė dirba vadovaudamasi savomis taisyklėmis ir savais įstatymais ir galbūt turėdama kažkieno užsakymą kaip galima daugiau pakenkti laikraščiui.
