Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kauniečio Dano tėvai dar neatsitokėję po kelias paras trukusio šoko, kai, galima drąsiai tvirtinti, visos Lietuvos medikai ir farmacininkai kovojo už jų dešimtmečio sūnaus gyvybę. Visi šie geri žmonės padarė netgi daugiau negu įsivaizdavo galėsią padaryti! Juoda mirties pamėklė jau praeityje - berniukas pamažu stiprėja ir galbūt netrukus sugrįš į namus, kur jo nekantraudami laukia visi artimieji. Nuo šiol Danas gimtadienį tikrai švęs du kartus per metus...
Adenoidų išoperuoti nesuspėjo
Rugpjūčio 7-osios rytą tėveliai Daną nuvežė į Kauno apskrities ligoninę atlikti planinės adenoidų operacijos. Tvirto sudėjimo ir linksmo būdo berniukas, kaip visada, nenustygo vietoje, mamytės vis teiravosi, ar greitai paleisią į namus, kad dar galėtų pasidžiaugti paskutinėmis šiltomis vasarėlės dienomis... Gydytojai pranešus, kad operacija truks apie pusvalandį, Danas atsibučiavo su tėvais ir pirmiausia pateko į anesteziologų rankas.
Remiantis išsivysčiusių Europos šalių medicinine praktika, operuojant vaikus jau seniai taikomas bendrinis nuskausminimas (pilna narkozė). Danas pirmiausia prarijo raminamųjų tabletę, po to buvo suleista raumenis atpalaiduojančių vaistukų ir pabandyta į trachėją įvesti vamzdelį. Staiga berniuko raumenys įsitempė ir anesteziologė niekaip negalėjo šios medicininės procedūros atlikti. Gydytoja sunerimo - į pagalbą skubiai pasikvietė ligoninės Anesteziologinio skyriaus vedėją Danguolę Mockūnienę. Apžiūrėjusi mažąjį ligoniuką, vedėja įsakė tuojau pat nutraukti inhaliacinę anesteziją, nes dėl stipraus raumenų įsitempimo (tuo metu vaiko širdis dar dirbo normaliai) buvo galima įtarti besivystant ypatingai retai pasitaikančią nuskausminamųjų vaistų sukeliamą mirtinai pavojingą komplikaciją - piktybinę hipertermiją. Na, o kai tiesiog akyse ėmė kilti (kas kelios minutės - po pusę laipsnio!) Dano kūno temperatūra, tapo aišku, kad būtina tuojau pat pradėti teikti specifinę pagalbą. Vienam ar keliems medikams to nepadaryti neįmanoma - būtini gerai organizuoti ir tikslūs anesteziologų, reanimatologų, pediatrų bei LOR gydytojų veiksmai.
Vieni vaiką gaivino, kiti ieškojo vaistų
Vieni gydytojai ligoniuką šaldė specialiais tirpalais, žaibiškai kylančią kūno temperatūrą bandė sumažinti ledo ir spirito kompresais, kiti ėmėsi atstatinėti pradėjusį trikti širdies darbą, treti puolė ieškoti tokiam ligoniui gyvybiškai reikalingų vaistų - dantroleno.
- Reikia vaistų! - pakėlusi telefono ragelį, nerimo kupiną anesteziologės balsą išgirdo laikinai einanti Kauno apskrities ligoninės direktorės pareigas gydytoja Janina Bierienė ir iškart suprato padėties rimtumą.
Kur šių vaistų ieškoti? Tą pat minutę susisiekiama su ligoninės vaistine - čia tokių vaistų nėra. Vaistinės vedėja puola skambinti kolegoms ir vis išgirsta neigiamą atsakymą... Gydytoja Janina Bierienė paskambino į Vilnių. Paaiškėja, kad taip reikalingo dantroleno kažkiek turi Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinė ligoninė! Po keliolikos sekundžių iš Kauno Vilniaus link visu greičiu, mirksėdamas ir kaukdamas, nušvilpia greitosios pagalbos automobilis. Direktorė puikiai suvokia, kad viską lemia minutės ir sekundės, tad, susisiekusi su kolegomis vilniečiais, sutaria, kad šie žūtbūt suorganizuotų automobilį, kuris su taip reikalingais vaistais lėktų Kauno pusėn. Pusiaukelėje automobiliai susitinka ir dar po keliolikos minučių dantrolenas pasiekia Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių (per tas kelias dešimtis minučių Daną iš apskrities ligoninės reanimobiliu išsivežė atvykusi klinikų reanimatologų brigada, mat apskrities ligoninėje nėra vaikų reanimacijos skyriaus). Per šį laiką, pasirodo, dalis reikalingų vaistų buvo surasta Kaune, Vokiečių vaistinėje. Jie iškart sunkiam ligoniukui pradėti leisti... Beje, šio darbo ėmėsi pats Kauno medicinos universiteto Vaikų klinikos vadovas, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Rimantas Kėvalas, turįs aukščiausią gydytojo reanimatologo kvalifikaciją, profesinės patirties sėmęsis Europos ir Australijos prestižinėse vaikų ligoninėse. Medicininėje literatūroje yra nurodyta, jog dantrolenas - ypatingas, specifinis vaistas, kurį skiesti ir leisti (būtina dirbti ypač steriliai) gali tik labai patyręs gydytojas.
Nežinios ir laukimo para
Piktybinės hipertermijos ūmios fazės (kokia ir buvo diagnozuota Danui) gydymas labai sudėtingas, būtina tiksliai laikytis tam tikrų gydymo schemų. Vaistų dozę būtina leisti kas keliolika minučių, kol išnyks visi komplikacijos simptomai. Gydytojas reanimatologas Rimantas Kėvalas iš Dano palatos neišėjo ir naktį, jam talkino visas skyriaus personalas. O iš apskrities ligoninės netilo skambučiai - kaip? Dano būkle nuolat domėjosi ir kolegos iš Vilniaus, ir retų vaistų ieškoję farmacininkai.
Po įtemptos darbo paros įvertinę ligoniuko būklę, reanimatologai pirmąkart nusišypsojo - viskas, atrodo, eina į gera... Toliau buvo lašinami vaistai, atliekamos reikiamos procedūros, nuolat sekamas širdies ir kitų vidaus organų darbas. Kitą dieną jau ir visai nušvito medikų akys: paaiškėjo, kad Danas iš lovos greičiausiai pakils be rimtesnių komplikacijų! Tai sužinojus, ne vieno gydytojo akyse pasirodė džiugesio ašaros - kiekvienas jų sakėsi dėl dešimtmečio berniuko išgyvenęs kaip dėl savo vaiko...
Nesunku įsivaizduoti, kokį begalinį dėkingumą medikams tomis dienomis jautė, o ir visą gyvenimą jaus Dano tėvai...
Piktybinė hipertermija - anesteziologų siaubas
Tiek Kauno apskrities ligoninės Anesteziologinio skyriaus vedėja Danguolė Mockūnienė, tiek Kauno medicinos universiteto Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Rimantas Kėvalas su tokia komplikacija savo darbe susidūrė pirmą kartą (gydytojos D. Mockūnienės darbo stažas - 32, gydytojo reanimatologo R. Kėvalo - 17 metų).
Pasak anesteziologės Danguolės Mockūnienės, piktybinė hipertermija (PH) - tikras anesteziologų siaubas!
Šis sindromas pasireiškia jautriems pacientams, vartojantiems kai kuriuos PH provokuojančius anestetikus.
Piktybinės hipertermijos dažnis - vos vienas kartas iš pusės milijono atliktų anestezijų. Tokia komplikacija dažniau pasitaiko vaikams nei suaugusiesiems. Iki paauglystės PH gali pasitaikyti tiek berniukams, tiek mergaitėms, po brendimo - dažniau vyrams.
Rizikos grupei priklauso asmenys, sergantys nervų ir raumenų ar skeleto ligomis: raumenų distrofija, miopatija, strabizmu, turintys kirkšnies išvaržą. Ne mažiau svarbi ir genetinė predispozicija (organizmo polinkis į piktybinę hipertermiją gali būti perduotas autosominiu keliu, tai yra genais).
Specifiškiausias piktybinės hipertermijos požymis - kūno raumenų išsitempimas, sukietėjimas. Dar prisideda tachikardija (padažnėja širdies plakimas), aritmija, padažnėja kvėpavimas; iškvepiant labai padidėja anglies dvideginio koncentracija. Nežiūrint visų šių simptomų, ligonio temperatūra gali išlikti normali. Esant žaibiškai PH formai, ligonio kūno temperatūra kyla labai greitai, be atitinkamo specifinio gydymo jos sumažinti neįmanoma.
Prasidėjus piktybinei hipertermijai būtina iškart pradėti gydymą. Reikia labai daug vaistų (flakonėlio kaina - keli tūkstančiai litų, o ligoniui prireikia keliolikos tokių flakonėlių!), nes atakos gali kartotis. Net ir laiku paskyrus gydymą, 40 procentų tokių ligonių miršta.
Anesteziologė Danguolė Mockūnienė sakė, jog Lietuvoje tokios anestezijos komplikacijos pasitaiko itin retai - per keliasdešimt metų žinomi tik keli atvejai.
Gana seniai Vilniaus Santariškių vaikų ligoninėje buvo operuojamas kojytę susižalojęs berniukas, kuriam nuo nuskausminamųjų irgi buvo pradėjusi vystytis piktybinė hipertermija. Laimė, didžiulėmis anesteziologo Vidūno Daugelavičiaus ir jo kolegų pastangomis berniuko gyvybę pavyko išgelbėti.
Prieš kelerius metus Kauno antrojoje klinikinėje ligoninėje dėl šios komplikacijos mirė jauna mergina, kuriai buvo operuojamas apendicitas.
Po šios tragedijos Anesteziologų draugijos posėdyje gydytojai su dideliu nerimu pareiškė pageidavimą, kad nors tokios komplikacijos pasitaiko ir ypatingai retai, o vaistai - itin brangūs, prireikus Lietuvoje būtų galima jų greitai gauti.
Turės labai prisižiūrėti
Gydytojai neteikia jokių garantijų, kad Daną vėl prireikus operuoti, bendrinis nuskausminimas, nors ir kitokiais anestetikais nei buvo naudojami aprašytuoju atveju, nesukels lygiai tokios pačios mirtinai pavojingos komplikacijos. "Tokį ligoniuką operuoti - jei tai neišvengiama - būtų galima pradėti nebent tuomet, kai šalia budėtų ir pačiam blogiausiam pasiruošę gydytojai, kai po ranka būtų reikalingi vaistai", - teigė gydytojos Danguolė Mockūnienė ir Janina Bierienė.
Turint duomenų, kad nuo nuskausminamųjų vaistų gali išsivystyti piktybinė hipertermija, būtina atlikti raumenų histologinį tyrimą ir, remiantis šio tyrimo rezultatais, parinkti atitinkamus anestetikus. Tačiau joks anesteziologas nesiryžtų tvirtinti, kad minėta komplikacija neišsivystys ir nuo kitų - parinktų - nuskausminamųjų medikamentų.
O ar įmanoma panaši organizmo reakcija tokiam ligoniui skyrus tik vietinę ar regioninę (kai nuskausminama tik tam tikra kūno dalis) nejautrą? Pasak anesteziologės Danguolės Mockūnienės, deja, tai pilnai įmanomas dalykas. Vadinasi, toks žmogus turi ypatingai saugotis net menkiausių traumų, susižalojimų. To niekada negalės pamiršti ir antrąkart gimęs dešimtmetis Danukas...
