Karas – gana keistas ir žavus dalykas, o ypač pažvelgus iš šono. Labai dailiai jis gali atrodyti perleistas per BBC teleobjektyvus, eiliniam karo vartotojui įsitaisius minkštame krėsle ir ramiai gurkšnojant alų. Visai kaip stebint sporto varžybas, tik čia įskaitiniai taškai – žmonių gyvybės, sugriauti tiltai, oro uostai, mokyklos, ligoninės. Bet taip, kai sėdi krėsle, ko gero, netgi įdomiau...
Kaip ir tikrame sporte, karas karui nelygus. Vieni konfliktai žaibiškai įgyja olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionatų statusą, kitų dalyviai murkdosi vietinės reikšmės lygose, niekam neįdomūs ir visų pamiršti. Nors bene gražiausią istoriją turintis karinis renginys – šlovingasis Europos čempionatas – jau seniai užmirštas ir netgi viešai pasmerktas, gražių atsiminimų apie jį vis dar esama, o Balkanuose, kaip ir visada, teberusena žarijos. Kažkur toli Rusijoje vis dar griaudėja, pavieniais sprogdinimais ar kraugerių karo vadų mirtimi tebebando atsikariauti prarastas pozicijas menkai pažįstama, bet jau spėjusi pabosti Čečėnija, o Šri Lankoje tuo tarpu tamilai žudo sinhalus, sinhalai – tamilus, bet iš tiesų viskas veltui. Jie retai atsiduria dėmesio centre.
Ko gero, šiandien nedaug kas populiarumu gali prilygti Artimųjų Rytų čempionatams. Vien legendinis Izraelio vardas ko vertas. Be to, kadangi šis čempionatas – atvirasis, daugelį laurų nuolatos nusiskina iš už jūrų marių atvykusi Jungtinių Valstijų rinktinė, sukeldama įspūdingas meilės ir neapykantos bangas. Tiesą sakant, dauguma populiaresnių čempionatų šiais laikais būna atviri, juose lankosi vis tie patys daugkartiniai čempionai, kurie reguliariai atsiveža modernią filmavimo techniką, pritraukia landesnius korespondentus, atkreipia platesnės auditorijos dėmesį. Tokiu būdu kuriama neblėstanti turnyro šlovė, o milijonai žiūrovų viskam pasibaigus paliekami nekantriai laukti naujo kvapą gniaužiančio seanso.
Kaip žinia, kiekvienas rimtesnis turnyras turi turėti savo prizinį fondą arba bent jau parūpinti gražiai blizgančius medalius, kurie maloniai nusvarina pavargusias atletų galvas belaukiant motininės valstybės dosniai žadėtų premijų.
Kariniai čempionatai – ne išimtis, tačiau jų žadami laimėjimai – dar įspūdingesni, dažnai pribloškiantys išties utopinio masto užmojais. Kiekviena šalis dalyvė, eidama į karą, privalo pažadėti ką nors nepaprasto ir išskirtinio, ir ne tik (ar ne tiek) savo kariams, bet visai plačiajai visuomenei. Maža to, pažadų laukia ne tik savi piliečiai, bet ir visa tarptautinė bendruomenė, ištroškusi duonos ir žaidimų, tikisi intriguojančių paaiškinimų. Kuo geriau jie nuskamba žydruosiuose ekranuose, tuo įdomiau. Patogiausia visada laikytis auksinės taisyklės: „be demokratijos sklaidos, gilinimo, plėtimo, užtikrinimo ar bent jau gynybos – nė žingsnio!“, tačiau ir ji ne visada suveikia. O gaila…
Tobulėjant technikai kariniai turnyrai neišvengiamai praranda dalį savo kruvino tikroviškumo. Negražu daužyti kūdikio galvą į sieną, kai viską įdėmiai stebi televizijos kameros, o milijardai prie žydrųjų ekranų (tiesa, ar jie tikrai žydri?) aikčioja iš pasibjaurėjimo. Tuo tarpu darbuotis tolimajame Darfūre – kur kas lengviau, žurnalistų Afrikos dykynėje – mažiau, o tikslūs žuvusiųjų skaičiai ar konkrečios mirties aplinkybės – visiškai neįdomūs. Laimei, sėdint minkštame krėsle galima atsigriebti klausantis išsamių reportažų, ką tolimajame Irake amerikiečių kariai padarė su nepilnamete arabe ir jos šeima. Pasišlykštėjimas – visiškai teisėtas, žmogiškas ir gal netgi pagirtinas. Ir vis dėlto – nenatūralus, iškreiptas ir nevisavertis, nes beviltiškai atkirstas nuo gerokai kraupesnės realybės.
Masinis žiūrovas jau ne pirmą dešimtmetį gyvena nepaprastame pasaulyje, kuriame galioja saviti fizikos dėsniai, paneigiantys įprastą mūsų suvokimą apie erdvės ir laiko ribas, bei unikalios matavimo sistemos, pagal kurias vienas žuvęs europietis, ko gero, apytikriai lygus dešimčiai arabų, o vienas arabas – mažiausiai penkiems Afrikos aborigenams. Žinoma, įvairiose šalyse šis santykis gali skirtis, be to, kiekvienu konkrečiu atveju prisideda papildomas nacionalinis aspektas – vienas pražuvęs tautietis, kaimynas iš gretimo miesto ar gatvės jau gali prilygti dešimtims paprastų europiečių ar netgi šimtams arabų.
Eiliniam statistiniam karo vartotojui nieko nėra baisiau kaip karas, nužengęs iš televizijos ekrano tiesiai į asmeninę palaimingos taikos erdvę. Purvini ir krauju aptaškyti kareiviški batai, taip gražiai pozuojantys rimtų naujienų agentūrų nuotraukoms kažkur Libano užkampyje, visai neestetiškai atrodytų nusileidę ant brangaus svetainės kilimo ar su trenksmu spirdami lauk plonas lauko duris. Nes karas – dalykas rimtas, iš esmės neišvengiamas ir beprotiškai nesveikas.
