Praėjo dveji metai nuo prezidento R. Pakso apkaltos. Šiandien 99,9 proc. Lietuvos gyventojų nepasakytų, dėl ko buvo atstatydintas prezidentas. Įdomu, kad to nebeprisimena net ir tuometiniai Seimo nariai, dalyvavę lemtingajame balsavime. Lyg nebūtų buvę daugelybės įvykių, kurie ne vieną mėnesį laikė prikaustę visuomenės dėmesį.
Praėjo dveji metai nuo prezidento R. Pakso apkaltos. Šiandien 99,9 proc. Lietuvos gyventojų nepasakytų, dėl ko buvo atstatydintas prezidentas. Įdomu, kad to nebeprisimena net ir tuometiniai Seimo nariai, dalyvavę lemtingajame balsavime. Lyg nebūtų buvę daugelį dienų vykusio ir tiesiogiai televizijos transliuoto Konstitucinio Teismo posėdžio, Seimo debatų, begalės straipsnių, knygų, įvairių radijo ir televizijos forumų, kurie ne vieną mėnesį laikė prikaustę visuomenės dėmesį.
Žinoma, sakydamas, kad niekas neprisimena, turiu omenyje formaliąją pusę. Kas galėtų išvardyti tris klausimus, dėl kurių Seimas pareiškė nepasitikėjimą prezidentu? Beje, sudėtinga ir unikali net Europos mastu prezidento atstatydinimo procedūra buvo atlikta techniškai tvarkingai, gal dėl to tie klausimai ir išbluko iš atminties. Dabar jie - teisės ir politikos istorikų nuosavybė.
Yra dalykų, kurie iš atminties niekada neišblunka. Jie nesuvedami į paragrafus, griežtus formalizuotus teiginius. Yra istorijos, kurios gyvena šimtmečius. Jų siluetas atpažįstamas net iš mažo fragmento: ir iškart visa istorija stoja prieš akis. Viena iš tokių archetipinių istorijų yra Fausto mitas. Žmogaus, sudariusio sandėrį su velniu. Pardavusiu sielą dėl apčiuopiamos naudos ir tarnavusiu velniui.
Šios simbolinės istorijos nebūtina suprasti paraidžiui.
Manau, kad iš tikrųjų visi puikiai prisimename R. Pakso istoriją. Dar daugiau, laikui bėgant, mažiau dėmesio skirdami techniškiems dalykams, suvokiame ją dar geriau.
Kas įvyksta, kai žmogus dėl valdžios pasiryžta bet kam? Jis pradeda žaisti pagal iki tol negirdėtas, visuomenei nepriimtinas taisykles, jis peržengia ribas ir nerašytus įstatymus. O šie dažnai svarbesni nei užrašytieji.
Žirinovskiškas partijos pavadinimas, jos simbolis, žiūrint iš toliau nesiskiriantis nuo nacistinio erelio, eitynės su deglais. Ar tokia seka - atsitiktinumas? Žinoma, demokratinėje šalyje už tai neteisiama. Tačiau tai ženklai miniai, aiškiai suprantami ženklai. Kaip masalas traukiantys atitinkamo pobūdžio jėgas. Taip pat ir ženklai mąstantiems, atveriantys esmę.
Pasipila pinigai, iki tol neregėti Lietuvoje rinkimų pinigai lyg iš kokio raganų raiste atrasto velniško puodo, kuris neturi dugno. Rinkimų kampanija veikiau primena smegenų ataką, smegenų išplovimą. Paskutinis šūvis - laikraštis diena prieš rinkimus: pranešimas apie gresiančią vieno iš stambiausių bankų krizę, nuo kurios galįs išgelbėti tik R. Paksas, jei bus išrinktas. Tai ryškiausias juodųjų technologijų pavyzdys, smūgis šalies finansų sistemai. Destruktyvių jėgų siautėjimas.
Norint suprasti, kas vyko toliau, nebūtina net nagrinėti "Striekoza" plano ypatumų ar aiškintis šio plano autentiškumą. Rengiantis prezidento apkaltai daugiausia buvo kalbama apie dosniausią jo rėmėją prieštaringai vertinamą verslininką J. Borisovą. Atmosfera buvo įkaitusi iki virimo, visi tik ir spėliojo: sėdi prezidentas R. Paksas J. Borisovo kišenėje ar ne? Buvo paskelbti šio verslininko telefono pokalbiai, kuriuose jis prezidentą vadino "politiniu lavonu". J.Borisovo atžvilgiu buvo atliekami du ikiteisminiai tyrimai - dėl grasinimų prezidentui R.Paksui ir dėl prekybos strateginės paskirties prekėmis su terorizmą remiančiomis valstybėmis. Ir štai tokioje atmosferoje 2004 m. kovo 24 d. R. Paksas paskelbė, kad šį žmogų, iš kurio prokuratūra buvo atėmusi pasus, Rusijos pilietį ir nemokantį lietuvių kalbos, jis paskiria savo patarėju. Toks žingsnis nustebino ne tik R. Pakso oponentus, tačiau kaip žaibas iš giedro dangaus buvo ir prezidento šalininkams.
Net nevertinant jokių kitų aplinkybių, tuo momentu net ir mažam vaikui turėjo pasidaryti aišku, kad toks žmogus šaliai vadovauti negali. Iki lemtingojo balsavimo Seime buvo likę maždaug dešimt dienų.
Dabar R. Paksas aiškina, kad jį susimokęs nuvertė tuometinis politinis elitas. Beje, tuomet R. Paksas manė visai kitaip. Vykstant apkaltos procesui rengiamoje R. Pakso rezidencijoje Turniškėse pilnu tempu vyko remonto darbai, buvo investuojami šimtai tūkstančių litų. R. Paksas ir jo žmona kalbėjo, kad čia gyvens dar ne vieną kadenciją. Prezidentas buvo įsitikinęs, kad išliks poste. Ir jis neklydo: Seimas jį rėmė. Prezidento žvalgai Seime buvo išsiaiškinę situaciją ir puikiausiai žinojo, kad apkalta nepavyks. Visų pirma absoliuti dauguma socialdemokratų slapto balsavimo metu buvo apsisprendę balsuoti prieš apkaltą. R. Paksas buvo užsitikrinęs saugią dešimties balsų persvarą. Tačiau po J. Borisovo paskyrimo patarėju... Remti prezidentą, kuris pats nesupranta, ką daro, kuris peržengia bet kokias sveiko proto ribas?.. Keliolikos Seimo narių balsus lėmė atsakomybės jausmas, ir R. Paksas pralaimėjo vos kelių balsų persvara.
Šiandien R. Paksas vėl atgyja ir puoselėja revanšo planus. Vėl kuriami filmai, oponentams vėl smūgiuojama žemiau juostos. Pritaikomos stalinistinės technologijos: vaikus mėginama teisti už tėvų nuodėmes. Savaime aišku, svarbiausiu taikiniu tampa prezidentas V. Adamkus, tačiau vargu ar ir pats R. Paksas tiki prezidentui mėginamos primesti KGB šmėklos realumu.
Pasirodo, sandėris nebuvo anuliuotas. Sukrešėjęs parašas vis dar laikomas galiojančiu. Tačiau ar hipnotizuojančios galios vis dar tokios paveikios, kaip anksčiau?
