Sigitas STASAITIS
Šiandieninėje Lietuvoje šeimą, kurioje abu sutuoktiniai dirba, galima drąsiai priskirti viduriniajai (o pasak kaimiečių - net ponų miesčionių) klasei. Atėjus atostogoms aš, viduriniosios klasės pilietis, nė už ką nenorėjau atostogas banaliai praleisti Palangoje ar prie kokios mažesnės kūdros, ypač tokią lietingą vasarą. Be to nei man, nei mano brangiausiajai gulėti pliaže nepatinka, abu mėgstame aktyvųjį poilsį. Ilgai tyrinėjusi skelbimus maniškė pasiūlo susėsti ir pasitarti, kur važiuosime. Nespėju nė praverti burnos, o skelbiama pasitarimo rezoliucija:
- Važiuosime į Slovakiją.
Matau, kad viskas nuspręsta, tad reikalauju bent išdėstyti motyvus.
- Į tropikų šalis skrisime, kai būsi verslininkas, - argumentus lyg plytas dėsto žmona; apskritai moterų logika geležinė, su jomis savas vyras nepasiginčys. - Tai pigiausia ir artimiausia iš aplink esančių egzotiškų šalių, kurioje yra kalnai.
Belieka prieš kelionę draugiškai pasidalinti darbais. Žmonai palieku rūpintis palapinėmis, miegmaišiais, primusu, dujų balionu, maistu ir t. t. Na o aš esu radijo mėgėjas, tad per tą laiką pakuoju savo trumpųjų bangų radijo stotelę, kieme karpau laidus antenoms, suku kabelius, ieškau lituoklio - užsiimu žymiai svarbesniais reikalais. Kol žmona krauna krepšius į bagažinę, aš ant mašinos stogo rišu vamzdžius (vienas kurių - kanalizacijos) - jų reikės mano antenoms. Kitu automobiliu važiuoja inžinierius Linas su šeima. Pamatęs ant stogo stirksantį kanalizacijos vamzdį Linas iš karto pareiškia, jog jis panašus į granatsvaidį, todėl galime sulaukti problemų pasieniuose.
Jei prisikeltų J. Stalinas su F. Dzeržinskiu, abu apalptų - Lietuvos-Lenkijos pasienyje pareigūnas, vos užmetęs akį į pasus, moja greičiau važiuoti. Jokių klausimų dėl radijo stoties, absoliučiai nesudomina ant mašinos stogo stirksantis "granatsvaidis". Ką ten vamzdis, neprašoma net praverti bagažinės. Net įsižeidžiu - o kas, jei aš diversantas, kuris užminuos Varšuvą ir apie tai pasiųs radiogramą Osamai bin Ladenui? Na, bet svarstyti nėra kada, nes prasideda tragiškai blogi Lenkijos keliai. Iš esmės jie gal nedaug blogesni už lietuviškus, tik tokiam, koks Lenkijoje automobilių srautas, per siauri ir pernelyg lėtai remontuojami. Iki Varšuvos likus keliasdešimt kilometrų kelias ilgomis atkarpomis taisomas beveik visas. Apvažiavimų nėra, remontuojamų atkarpų galuose - šviesoforai. Kol 10 minučių leidžiamas automobilių srautas iš vienos pusės, kolona vairuotojų iš priešingos pusės keikiasi džiūdami saulėje, ir atvirkščiai. Tarp Vilniaus ir Kauno gyvena vos milijonas žmonių, kuriems nutiestas greitkelis. Tarp Šiaurės Lenkijos ir pietinės šalies dalies - kokie 25 milijonai, o greitkelio - nė vieno. Lietuvoje jau net Šiauliai turi aplinkkelį, tuo tarpu daugiamilijoninė Varšuva - jokio. Bet kuris užsienį pažįstantis Lietuvos vairuotojas pasakys - piko valandomis į Lenkijos sostinę geriau nekišk nosies - užstrigsi ilgam.
Didžiausia mūsų matyta pramoga lekiant per Lenkiją - ant plento į Krokuvą stovinčios prostitutės. Gražia gamta, poilsiavietėmis ir kempingais rytų Lenkija neapdovanota, todėl daugelis Slovakijon važiuojančių tautiečių stengiasi šią kaimyninę šalį kirsti "non stop". Mes taip pat važiavome pagal šį planą, todėl, iš Šiaulių išvykę 7 ryto, per 17 valandų nuriedėję 1 050 kilometrų, naktį privažiuojame Slovakijos sieną. Tuščiame poste iš namelio išlindęs žiovaujantis pasienietis pasus atverčia irgi tik dėl formalumo, pažiūri apsiblaususiomis užsimiegojusiomis akimis. Ir jam neįdomu, kas bagažinėje. Akivaizdu, kad pareigūną žymiai labiau vilioja mintis kuo greičiau mus praleisti ir vėl prigulti.
Iš ankstesnių kelionių žinojome, jog Slovakijos-Lenkijos pasienio miestelyje Oravicėje yra gražus kempingas. Reklama internete skelbia, jog kempingas turistus priima visą parą. Dar kartą įsitikinome - netikėk reklama. Lietuvoje jokio kempingo savininkai savo valdų nepaliktų be priežiūros, ne be pagrindo bijodami, kad naktį girti poilsiautojai kempinge sukels gaisrą ar muštynes. Tačiau tik ne Slovakijoje. Kempingo gyventojai ramiai miega, o administracijos namelis - tuščias ir užrakintas. Mes problemą išsprendžiame be leidimo mantą sunešdami į kempingą. Kartu su mumis atvažiavęs lenkas pakliuvęs į rimtesnę bėdą - jis turtingesnis, palapinės nesivežė, nes buvo nutaręs išsinuomoti namelį. Kai trečią ryto lenkui atsibosta bėgioti susiėmus už galvos šūkčiojant "katastrofa", nelaimėlis keikdamasis rangosi miegoti mašinoje. O mes kempinge savavališkai statome palapines ir jose užknarkiame patogiai išsitiesę ant pripūstų čiužinių.
Oravicėje turistus vilioja ne kempingas, o iš kalnų trykštantis terminio vandens baseinas. Pigus. 10 litų už valandą, todėl turistai nebetelpa. Apskritai gyvenimas permainingas. Prieš keletą šimtmečių slovakai skurdo ir keikė kalnus, kad netinka žemės ūkiui. Tiesa, didžioji Slovakijos dalis - lygumos, tačiau jos turistams įdomios ne daugiau nei Lietuvos Vidurio žemuma. Už tai Slovakijos Tatrai šiandien - gryni pinigai. Milijonai turistų vasarą atvyksta čia pasivaikščioti, žiemą antra tiek - slidinėti.
Maloniai nustebino slovakų policininkai, kurie laikosi taktikos turistų be reikalo nestabdyti ir nesikabinėti laukiant kyšelio. O galėtų. Slovakijoje daug skanaus, pigaus ir paprastai labai silpno alaus. Kempinguose vyrai per naktį nuo palapinių iki tualeto išmina takus, o girtų - nė vieno. Tačiau vairuotojams Slovakijoje draudžiama vairuoti išgėrus gurkšnį net paties silpniausio alaus, tad mūsų policininkai žinotų, ką daryti... O slovakų pareigūnai tyko tik akiplėšų, "užmiršusių" nusipirkti lipduką - leidimą važiuoti autostrada ar nesumokėjusių parkingo mokesčio. Ginčytis su policininku Slovakijoje, kaip ir bet kur pasaulyje, beviltiška. Net neradęs argumentų pareigūnas pareikalaus parodyti avarinio sustojimo ženklą. Ne bet kokį, o kurio viduryje dar yra šviesą atspindintis sidabrinis trikampis. Jei netyčia tokį turi, tada rodyk saugiklių, žvakių bei lempučių komplektus. Be viso šito automobilis Slovakijoje laikomas neparuoštu kelionei. Bauda - 20 eurų.
Atsimiegoję Oravicėje ir išsiturškę terminiame baseine keliamės į kempingą "Tatraniec" prie miestelio Tatranskaja Lomnica. Kempingai Slovakijoje kainuoja maždaug dvigubai brangiau nei Lietuvoje, bet ir servisas dvigubai geresnis - visur dušai su šiltu vandeniu, jaukūs tualetai su švariais porcelianiniais unitazais, elektra barzdaskutei ar fenui, daug kur - net virtuvės su viryklėmis. Sumokėti verta vien už vaizdą - iškišęs iš palapinės galvą grožiesi kone 2 kilometrų aukščio kalnais. Kempinge su žmona darbais vėl dalinamės draugiškai - jai patikiu statyti palapinę ir pūsti čiužinius, o aš tuo metu prie stulpo rišu savo vamzdžius - stiebus, nuo kurių pusę kempingo apkarstau antenų laidais.
Vos apsistojus kempinge užklumpa stipri liūtis, debesys dengia kalnų viršūnes, tad vykstame į Žemuosius Tatrus pasigrožėti Dobšinsko ledo urvu. Nuvykę radome nemalonią smulkmeną, apie kurią interneto reklamoje nutylima - ledo urvas yra aukštokai kalne, iki jo taku suprakaitavę kopiame kone pusvalandį. Mums, jauniems, nieko, tačiau širdininkui tektų grįžti nieko nepamačius. Tiesa, sumokėjęs už bilietus po 12 litų pamatėme irgi ne kažin ką - tamsokas urvas, jame silpnas šaltukas, aplink - ledo kalnai ir tiek. Ką kalba gidas, nesuprantame, nes pasakoja slovakiškai. Angliškai tik šaukiama neliesti ir netirpdyti apledijusių olos sienų, bet kas tau klausys. Fotografuoti draudžiama, tiksliau, mokestis už tai - 14 litų. O jei nori filmuoti - klok dar beveik 30 litų. Medinius takus ir laiptus urve reikia keisti kas porą metų, nes dėl šaltos drėgmės supūva lentos, surūdija vinys. Prieš pusšimtį metų, kol Slovakijoje nebuvo dirbtinio ledo čiuožyklų, vienoje olos salėje ant išlyginto ledo treniravosi dailiojo čiuožimo meistras, kuris laimėjo olimpinį medalį.
Autoriaus nuotr.
Anksčiau slovakus skurdinę kalnai dabar vilioja turistus bei jų pinigus tiek vasarą, tiek žiemą.
(Slovak-1.jpg);
Slovakijoje turistams rodomi kalnai ir pilys. Prie šios pilies papėdėje griūvančių čigonų barakų turistų autobusai nestoja.
(Slovak-2.jpg; Slovak-2+.jpg);
Aukštųjų Tatrų kempinguose taip gražu, jog žmonės kartais visą dieną sėdi prie palapinės ir grožisi vaizdu.
(Slovak3-.jpg);
Milijonus turistų vilioja pėsčiųjų takai kalnuose. Pakeliui - kavinės bei keltuvai.
(Slovak4-.jpg);
Slovakijos kalnai pritaikyti kiekvienam pagal jėgas ir kišenę - nori vaikštinėk, nori - kelkis keltuvu.
(Slovak5-.jpg);
